Vasario 16-osios aktas geopolitinių audrų sūkuryje

Autorius: Simonas Jazavita

Senas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas Brestas, dabar esantis Baltarusijos teritorijoje, ne vieną kartą tapo reikšmingų Lietuvos istorijos įvykių vieta.

Brest-Litovksas, XX a. pr.

Šis dabar maždaug Kauno dydžio miestas, LDK dalimi tapo Gedimino valdymo laikais, Vytautui valdant vienas pirmųjų valstybėje gavo Magdeburgo teises ir išliko reikšmingas dar labai ilgai. Tačiau šis miestas turėjo ir kitą strateginę reikšmę – jis tapo savotiškais vartais tarp Vakarų ir Rytų ir tapo susijęs su abiem pasauliniais karais – Vokietijos ir Rusijos bendradarbiavimu ir/ar varžybomis dėl įtakos Rytų Europoje. Šis miestas vaidino labai reikšmingą vaidmenį ir kuriantis moderniai Lietuvos valstybei 1918 m. Būtent čia, Rytų Europoje tuomet vis dar dominuojanti Vokietija pakvietė prie derybų stalo susėsti, ką tik į valdžią Rusijoje atėjusių bolševikų atstovus. Breste, tuomet dažniausiai vadinamame Brest-Litovsku (nuo Lietuvos Brastos) sprendėsi Lietuvos likimas. Šiuo straipsniu siekiama siekiama subalansuotai pasižiūrėti tiek į lokalią, tiek į globalią istoriją – Lietuvoje vykstantys įvykiai, pademonstruota lietuvių visuomenės veikėjų politinė valia, be abejo, buvo svarbiausi, mums kalbant apie prieš šimtmetį pasirašytą Nepriklausomybės aktą, tačiau labai svarbu yra pažvelgti į tarptautinį kontekstą ir tai, kad Vasario 16-osios akto signatarai turėjo laviruoti nelengvuose tarptautiniuose geopolitiniuose šachmatuose. O situacija tuomet buvo be galo paini…

Perėmusi valdžią Rusijoje, bolševikų valdžia savaime suprantama, negalvojo apie mažesnę valstybės teritoriją.  Nuolaidos galėjo būti daromos ypatingus statusus ir Rusijos imperijoje turėjusioms Suomijai ar Lenkijai, tačiau daugeliui kitų tautų, laisvo apsisprendimo teisę, bolševikų vadovas Vladimiras Leninas žadėjo tik taktiniais sumetimais. Antai 1918 m. pradžioje jis Peterburge susitiko su čia atvykusiu savo senu pažįstamu Karlu Lindhagenu. Lindhagenas buvo garsus Švedijos kairiųjų pažiūrų politikas, Stokholmo burmistras, garsėjęs simpatijomis Lietuvai. Pasidžiaugęs, kad bolševikai pripažino Suomijai nepriklausomybę, Lindhagenas paklausė, ar jie negali to paties pažadėti Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Čia jau Leninas nuvylė savo bičiulį švedą, tačiau liko ištikimas imperinės Rusijos tradicijai, atrėždamas, kad šiose šalyje esą nėra išryškėjęs plačiųjų masių troškimas atsiskirti nuo Rusijos… Taigi reikia palaukti, ką pasirinks šių šalių gyventojai. Ir žinoma, paklausti būtų geriausiai tada, kai vokiečių kariuomenės Baltijos šalyse neliks. Todėl nenuostabu, kad iš esmės principinis konfliktas tarp Rusijos ir Vokietijos jau tada iškilo dėl Baltijos šalių ir Ukrainos. Ši didelė šalis tuomet taip pat paskelbė savo nepriklausomybę ir stengėsi atsiriboti nuo Rusijos įtakos. Dėl šių priežasčių, vasario 9 d. Ukraina sudaro atskirą sutartį su vokiečiais. Bolševikų daliniams jau sparčiai judant Kijevo link, prasideda savotiškas „Drang nach Osten“ – tūkstantiniai vokiečių kariuomenės daliniai patraukia į Rytus , nueidami taip toli, kaip iki tol jiems dar niekada neteko žengti.

Ukrainos delegacija Brest-Litovske pasirašo taikos sutartį su Vokietija ir kitom Centro jėgų šalimis, 1918 m. vasario 9 d.

Šio sprendimo pagrindinis architektas buvo žmogus, iki skausmo pažįstamas Vasario 16-osios akto signatarams. Tai buvo  vienas pačių talentingiausių Vokietijos generolų I-ojo pasaulinio karo metais  – Rytų fronto karinių pajėgų generalinio štabo viršininkas Maksas Hofmanas. Lietuvos skaitytojui Hofmanas geriausiai žinomas savo sparnuota fraze, kai palygino Lietuvos Tarybos politinę brandą, su savo dukters Lizos. Lizai tuomet buvo penkeri… Tačiau šio žmogaus indėlis buvo nevienareikšmis. Hofmano vaidmuo Bresto derybose buvo neeilinis. Jei tuometinis Vokietijos užsienio reikalų ministras Richardas fon Kuhlmanas buvo linkęs padaryti didelių nuolaidų bolševikams, nes jo pagrindinis tikslas buvo tiesiog, kad Rusija išeitų iš karo. Hofmano strategija buvo visai kita.  Jis puikiai suprato, kad Rusijos ekonomika byra, šalis yra ant pilietinio karo ribos, nes caro valdžios šalininkai, nesusitaikys su komunistų atėjimu į valdžią. Tačiau kylantis chaosas gali užkrėsti ir jo tautiečius Vokietijoje. Tai leido jam stipriau paspausti Rusiją ir įvesti kariuomenę į buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemes. Hofmano tikslas buvo leisti Vokietijai įsigalėti valstybėse tarp jos ir Rusijos, ir laimėti tam tikras vietinių tautų simpatijas. Vokietija turėjo tapti išvaduotoja nuo carinės tironijos, o kartu ir saugotoja nuo bolševikų. Savaime aišku, Hofmanas to siekė ne dėl didelės meilės lietuviams, latviams ar ukrainiečiams. Jis buvo puikiai girdėjęs apie pačių vokiečių planą pasinaudoti bolševikais, Leninu ir revoliucija, siekiant išvesti Rusiją iš karo. Be abejo, kalba čia eina, apie paslaptingą Lenino kelionę šarvuotu traukiniu į Rusiją. Išties, vokiečiai labai nenorėjo, kad Leninas sugalvotų pasprukti ir savo revoliucinius šūksnius keltų kur nors Berlyne. Hofmanas buvo įtakingas Vokietijos karinio elito atstovas. Jis buvo gerai susipažinęs su komunizmo ideologija ir suprato, kad šitaip buvo atverta Pandoros skrynia. Dabar pavojus kilo ir pačiai Vokietijai. Bijodamas komunistinės ideologijos importo į šalį, kur atsirado milžiniški kiekiai žmonių, kurie buvo visko netekę, mirtinai pervargę ir svajojo apie greitesnę karo baigtį, Hofmanas ir didelė karinio Vokietijos elito dalis siekė sukurti buferinę valstybių juostą. Mažos valstybės, pasinaudojusios tautų apsisprendimo teise, atsiskyrusios nuo Rusijos, bet jaučiančios pavojų iš šios pusės turėjo jausti kone amžiną dėkingumą ir globos siekį būtent iš Vokietijos. Ir kartu apsaugoti ją ne tik nuo galimo karo, bet ir komunistinių idėjų plitimo. Juk natūralu, kad naujai susikūrusios valstybės bus priešingos buvusiai valdovei Rusijai ir priešinsis komunizmo plitimui į Vakarus.  Strategija kurią siekė įgyvendinti Hofmanas buvo geopolitikos klasika. Ir tai leido tikėtis jos sėkmės.

Centro šalių atstovai Brest-Litovsko derybose. Max Hoffmanas pirmas iš dešinės, 1917-1918 m.

Hofmano ryžtą įvertino ir priešingos pusės atstovas. Pirmasis su vokiečiais derėtis paskirtas atstovas buvo idėjinis bolševikas Adolfas Jofė. Nors buvo gudrus derybose, bet nežinojo ką daryti, kai vokiečiai prisispyrė naudoti ir jėgą, ir tautų apsisprendimo teisę. Šiuos argumentus Hofmanas metė ant derybų stalo dar 1917 m. gruodžio 27 d. Negana to, Jofė buvo taip įtikėjęs pasauline revoliucija, kad atrodė beprarandąs realybės jausmą, o tai, švelniai pasakius, trukdė jo diplomatiniam taktui – Vokietijos ir jos sąjungininkių diplomatams draugiškai svaičiojo, kad labai tikisi, greitai surengsiąs revoliuciją…jų šalyse. Todėl Jofę pakeisti nusprendė pats Sovietų Rusijos užsienio reikalų ministras, vienas pagrindinių komunistinės revoliucijos architektų – Levas Trockis. Jo tikslas buvo tempti derybas, kiek įmanoma. Trockiui visai nerūpėjo nei Rusija, nei tokios smulkios teritorijos, kaip Lietuva – savo žvilgsnį jis kreipė turtingų Vakarų šalių sostinių link. Berlynas, kur tikėjo greit pamatyti raudonas vėliavas, jau buvo pakankamai rimtas kąsnis, siekiant jo gyvenimo tikslo – pasaulinės revoliucijos. Trockis greitai suprato, kad stipriausias jo priešininkas yra ne pagyvenęs Bavarijos kunigaikštis Leopoldas, kuris buvo Vyriausios vokiečių karinių pajėgų Rytuose vadovybės , dar žinomos trumpu Oberosto pavadinimu vadovas, bet pastarojo generalinio štabo viršininkas Hofmanas. Trockis suprato, kad taupydamas laiko ir vengdamas vokiškos biurokratijos, Hofmanas linksta priiminėti atsakingus sprendimus pats, nelaukdamas vadovybės nurodymų. Kita vertus, Hofmano pusėje buvo tai, kuo negalėjo pasigirti Trockis – pavargusi, išsekusi, bet vis dar disciplinuota ir staigiems žygiams pajėgi karinė jėga. Hofmanas derėjosi iš jėgos pozicijų.

Trockis atvyko į Brestą 1918 m. sausio 9 d. Tomis dienomis aiškėja ir Lietuvos Tarybos pozicija, kad greitu metu reikia žūtbūt skelbti nepriklausomybę. Įdomu tai, kad būsimieji Vasario 16-osios akto signatarai laiką parenka kruopščiai – apie tautų apsisprendimo teisę diskutuoja ne tik komunistinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos atstovai. Tokios kalbos jau atskrieja ir iš už Atlanto. Sausio 8 d. JAV prezidentas Vudrau Vilsonas paskelbia savo ,,14 punktų deklaraciją“, kurioje taip pat užsimena apie būtinybę tautinėms valstybėms atsirasti imperijų vietose. Didžiosios šalys pradeda varžytis, kas pasiūlys patraukliausią variantą. Politiniame žaidime ir mažosios šalys pradėjo įgauti tam tikrų svertų. Netrukus  Hofmanui pavyksta įtikinti patį kaizerį, kad Vokietijai ne tiek reikia naujų teritorijų, kiek faktiškai nepriklausomų, tačiau tampriais ryšiais su Berlynu susijusių valstybių.  Todėl net hierarchijos požiūriu už jį aukštesni generolai – de facto kariuomenėje vis labiau ir labiau įsigalintys ,,karo meto diktatoriai” Erichas Ludendorfas ir Paulas Hindenburgas turėjo su tuo susitaikyti.

Brest-Litovske pasitinkamas L. Trockis, 1917 m. gruodis

Sovietų Rusijos delegatai Brest-Litovsko derybose, 1918 m.

Trockiui vis dar neskubant pasirašyti galutinio susitarimo situaciją pakeitė… ukrainiečiai, kurie vasario 9 d. pasirašo sutartį, tarsi atstovaudami Rusiją. Tai buvo savotiškas ėjimas žirgu, kuris tenkino tiek vokiečių, tiek ukrainiečių siekius ir leido vokiečiams užimti visą Ukrainą. Verta paminėti, kad Ukrainos delegacijoje svarbų vaidmenį atvyko ne kas kitas, o lietuvis istorikas Augustinas Voldemaras, kuris vėliau tapo žymiu nepriklausomos Lietuvos valstybės veikėju ir daugkartiniu ministru pirmininku. Buvo ir dar vienas lietuvis, dalyvavęs šiose derybose. Tai buvo Vincas Mickevičius – Kapsukas ir gynė jis čia komunistinės Rusijos interesus. Jo tikslas buvo parodyti, kad Lietuvos Taryba, kurios veikla derybose sumaniai rėmėsi Hofmanas, neatstovauja lietuvių interesų, o juos atstovauti geriausiai gali tik jis – Kapsukas. Čia verta prisiminti, kad Lenino mintis buvo pasiekti, kad Baltijos šalių gyventojai ,,patys pasirinks” amžiną draugsytę su Rusija. Tam turėjo padėti Kapsukas. Dėl to, bolševikų propagandoje buvo nuolat pabrėžiamas ir sutirštinamas lietuvių ir vokiečių ryšys. Be abejo, tokio ryšio, būta, nes tiek su Lietuva jau susipažinęs Hofmanas, tiek vokiečių okupacinės valdžios koridorių painumą išpynusių Lietuvos Tarybos narių interesai turėjo bendrumo. Tačiau Kapsukas tirštino spalvas siekdamas parodyti būsimuosius signatarus kaip tiesiog vokiečių marionetes, taip nepaminėdamas, kad jie kaip mažos valstybės atstovai turėjo žaisti subtiliau, siekdami pergudraudami didžiuosius.

Augustinas Voldemaras

Vincas Mickevičius-Kapsukas

Ukrainiečių sudaryta taika, pasimetimas Rusijoje ir vokiečių sprendimas sutelkti jėgas galimam žygiui buvo lemiamas faktorius. Lietuvos Tarybos veikėjai, labai gerai nutaikė politinį momentą paskelbti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą. Būtent 1918 m. vasario 16 d. įvyksta ir kitas, kontekstinis, bet labai svarbus įvykis. Hofmanas įsako vokiečių kariuomenei žygiuoti į Rytus. Komunistinei Rusijai dėl vidinės suirutės neturint ką priešpastatyti, jie didžiuliu tempu užima teritorijas ir sustoja maždaug ten , kur dabar yra vakarinė Rusijos Federacijos riba. Hofmanas Rusijos kariuomenės pasipriešinimą pavadino gėdingu, o pačią šalį supuvusia. Natūralu, kad Lietuvos Taryba turėjo skubėti priimti sprendimą. Tarybos nariai puikiai suprato, kad tokia didelė operacijos sėkmė padarys Hofmaną ir kitus vokiečius absoliučiai nesukalbamus. O jeigu jiems pavyktų užimti Peterburgą, į Lietuvos Tarybos narius galėjo pradėti žiūrėti ir dar mažiau pagarbiai negu į penkerių metų vaikus ir sugalvoti dar įžeidesnių pastebėjimų…

Vasario 23 d. Leninas priėmė sprendimą sutikti su visomis Hofmano padiktuotomis sąlygomis, bijodamas, kad pasaulinės revoliucijos pabaiga gali būti ranka pasiekiama, o visi bolševikai gali greitai būti suimti ir viešai sušaudyti tų pačių vokiečių, kaip savo darbą atlikę, bet nebereikalingi ,,naudingi idiotai”. Per plauką išvengę šios nelaimės bolševikų vadai ėmėsi veiksmų. Netrukus buvo nuspręsta grąžinti Rusijos sostinę iš karine prasme pažeidžiamo Peterburgo, į senąją sostinę Maskvą, kurią gina nenugalimoji geografija. Praktiškai tik tai, kad Vokietijos tuometinis prioritetas buvo kova prieš tris galingas šalis Vakaruose – Prancūziją, Didžiąją Britaniją ir JAV ir nulėmė, kad pagąsdinimo priemonė tokia ir liko. Juk ir taip, stengdamiesi užsitikrinti strateginį saugumą iš Rytų, vokiečiai prarado daug karių, kuriuos būtų galėję panaudoti Vakaruose. Bet kokiu atveju, dabar jau sunku pasakyti , kaip būtų pasisukę įvykiai – ar užėmę Peterburgą vokiečiai nebūtų padarę galo ir bolševikų rėžimui, vėliau atnešusiam ir pačiai rusų tautai ir aplinkinėms tautoms daug kančių.  Kita vertus, ar jų dominavimas Rytų Europoje būtų buvęs lengvesnis? Dar 1918 m. okupaciniai gniaužtai Lietuvoje buvo labai sunkūs. Netrukus, po Vasario 16-osios akto pradėjo dirbti Skundų komisija, kurioje dirbęs karininkas Kazys Škirpa, užsimena, kad gyventojų skundai dėl vokiečių savivalės buvo tokie pikti ir gausūs, kad, bet koks, net diplomatinis artinimasis prie Vokietijos gyventojų buvo stebimas per didžiulio nepasitikėjimo prizmę ir kenkė Lietuvos Tarybos reputacijai. Bolševikų perversmą ir jo sukeltas baisybes Rusijoje matęs Škirpa, tuomet ten mėginęs organizuoti tautinius lietuvių karinius dalinius buvo sukrėstas kai vos grįžęs į Lietuvą rado čia daug žmonių, kurie laukė tam tikro išgelbėjimo būtent iš bolševikų, o šiuos laikė demokratais, kurie pripažins kiekvienai tautai teisę tvarkytis kaip tinkamai… Galima tik liūdnai palinguoti galvą prisimenant posakį apie šventą naivumą.

Pasirašoma Brest-Litovsko taikos sutartis, 1918 m. kovo mėn.

Pirmi trys Brest-Litovsk taikos sutarties puslapiai. Iš dešinės – vokiečių, bulgarų, otamanų-turkų ir rusų kalbomis

Pagal Brest-Litovsko sutartį patvirtintos Rytų Europos sienos

Pastaba: perspausdinant nuoroda į LT1918.lt yra būtina.