Lietuvos diplomatija 1918 m. pabaigoje: pirmosios mažos pergalės įtvirtinant valstybę tarptautinėje arenoje

Autorius: Beatričė Narbutaitė

Paskutinėmis vokiečių okupacijos dienomis – reikšmingas įvykis, įprasminęs Vasario 16-osios aktą. Švedija 1918 m. gruodžio 12 d. pirmoji pripažino Lietuvos valstybę de facto, Vasario 16-osios akto pagrindu.

Paskelbusi Vasario 16-osios aktą jauna valstybė Lietuva dar ne iš karto galėjo siekti įsitvirtinimo tarptautinėje arenoje. Tik daugiau nei po pusės metų, lapkričio 11 dieną, Augustinas Voldemaras sudarė pirmąją Lietuvos Laikinąją Vyriausybę, o jis pats tapo ne tik pirmuoju nepriklausomos Lietuvos Ministru Pirmininku, bet ir užsienio reikalų ministru. Tik dabar pradėta megzti ir palaikyti diplomatinius ir konsulinius santykius su užsienio valstybėmis, ryšius su tarptautinėmis organizacijomis. Ir tik artėjant metų pabaigai, paskutinėmis vokiečių okupacijos dienomis – 1918 m. gruodžio 12 d. – reikšmingas įvykis įprasmino Vasario 16-osios aktą. Švedija pirmoji pripažino Lietuvos valstybę de facto, remdamasi Vasario 16-osios aktu. Tiesa, Švedijos pripažinimo de jure lietuviai sulaukė tik 1921 m. rugsėjo 28 d.

Į Švedijos Vyriausybę dėl pripažinimo iš viso buvo kreiptąsi du kartus: pirmą kartą 1918 m. spalio 22 d. kreipėsi Lietuvos Tarybos narys M. Yčas, tačiau šis prašymas nebuvo įformintas. Kiek vėliau, 1918 m. lapkričio pabaigoje per Švedijos pasiuntinį Berlyne pripažinimo prašė Lietuvos atstovas Berlyne J. Šaulys ir jam buvo atsiliepta: Švedija buvo pirmoji valstybė pripažinusi Lietuvą de facto pasiuntinio Berlyne nota 1918 gruodžio 12 d., Lietuvai faktiškai dar netapus valstybe. Neilgai trukus, 1919 m. pradžioje, buvo gauti Norvegijos ir Danijos pripažinimai de facto.

Martynas Yčas (nuot. Vikipedija)

Skandinavijoje lietuviai aktyviai veikė dar nuo 1915 m., kai čia buvo įkurtas švedų–lietuvių šelpimo komitetas. Iki 1918 m. Stokholme buvo surengtos net kelios lietuvių konferencijos, taip pat švedų spaudoje publikuoti straipsniai apie Lietuvą, kuriais keltas šalies nepriklausomybės klausimas. Siekiant pripažinimo nemažai nuveikė Ignas Jurkūnas-Šeinius, lietuvių ir švedų rašytojas, diplomatas, spaudos darbuotojas, intensyviai dirbęs siekdamas supažindinti švedus ir kitus skandinavus su jiems dar visai nežinoma Lietuva. Taip tarp šalių užsimezgė dvišaliai politiniai, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai, kurie atspindėjo, kad Lietuva jau nebe viena ir kitos valstybės padeda siekti Lietuvos valstybės pripažinimo Tautų Sąjungos Taryboje bei megzti ryšius su kitomis valstybėmis.

Antroji Lietuvių konferencija. Stokholmas, 1917 m. spalio 18-20 d.

Kitų metu pradžioje, 1919 m. sausio 12 d., atstovu Švedijoje buvo patvirtintas Jonas Aukštuolis. Kaip ir kiti Lietuvos diplomatiniai atstovai, J. Aukštuolis rūpinosi Lietuvos nepriklausomybės pripažinimu, teikė informaciją apie esamą situaciją Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai. Neabejotina, kad aktyvus Lietuvos diplomatinis atstovavimas Švedijoje ir Norvegijoje nulėmė tai, kad jau 1920 m. lapkritį būtent šios dvi šalys tyliai svarstė Lietuvos pripažinimo ne tik de facto, bet ir de jure klausimus.

Lietuvos atstovo Švedijoje Jono Aukštuolio 1920 m. lapkričio 6 d. raštas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui Augustinui Voldemarui apie Švedijos ir Norvegijos apsisprendimą pripažinti Lietuvą de jure. Iš bylos „Dokumentai apie Lietuvos pasiuntinybių veiklą“ (nuot. : http://www3.lrs.lt/docs2/GLPFFAHG.PDF)

Jonas Aukštuolis (nuot. Vikipedija)

Ignas Jurkūnas Šeinius (nuot. Vikipedija)

Tiesa, Lietuva pripažinta kaip valstybė buvo ir prieš tai, tačiau ne vasario 16-osios akto pagrindu. 1918 m. kovo 23 d. Vokietija pripažino Lietuvos nepriklausomybę pagal 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos aktą, taigi kaip priklausomą nuo Vokietijos: Lietuva turėjo būti susieta su Vokietija karo, susisiekimo, muitų ir piniginės sistemos konvencijomis. Po pripažinimo kasdienis gyvenimas Lietuvoje iš esmės nepasikeitė: liko vokiečių karinė administracija, tęsėsi rekvizicijos. Iki 1918 m. antrosios pusės Vokietija spaudė Lietuvos Tarybą sudaryti gruodžio 11 d. akte numatytas abiejų valstybių konvencijas. Tik metų pabaigoje, spalio 20 d., Vokietijai pralaimint karą, Lietuvos Tarybai buvo leista laisvai spręsti dėl šalies santvarkos ir sudaryti vyriausybę, kuri ir pradėjo siekti Lietuvos tarptautinio pripažinimo vasario 16-osios akto pagrindu.

Lietuvos atstovo Kopenhagoje Jurgio Savickio telegrama Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui Juozui Purickiui, kuria pranešama, kad Švedija pripažino Lietuvą de jure, 1921 m. spalio mėn. (nuot, http://www3.lrs.lt/docs2/EWOLTSIR.PDF )

Šaltiniai: Lietuvos atstovo Švedijoje Jono Aukštuolio raštas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui Augustinui Voldemarui apie Švedijos ir Norvegijos apsisprendimą pripažinti Lietuvą de jure. Stokholmas, 1920-11-06. LCVA, f. 383, ap. 7, b. 78, l. 30. [žiūrėta 2018-12-11] Prieiga internete: http://www3.lrs.lt/docs2/GLPFFAHG.PDF

http://valstybingumas.lt/LT/saltiniu-apzvalga/diplomatija/Puslapiai/default.aspx [žiūrėta 2018-12-11]

http://istorineprezidentura.lt/balsavimas5/rezultatai.php [žiūrėta 2018-12-11]