Jonas Smilgevičius – signataras ir verslininkas reikšmingai prisidėjęs prie Lietuvos ūkio stiprėjimo
Autorius: Mindaugas Tamošiūnas
Jonas Smilgevičius savo 48-tą gimtadienį atšventė likus keturiom dienom iki Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymo. Tai žmogus, kuris tikėjo klestinčios valstybės vizija ir reikšmingai pats prie jos pats prisidėjo.
Jonas Smilgevičius (1870–1942). Lietuvos nacionalinio muziejaus kolekcija.
Lietuvos valstybės atkūrimo priešaušriu iki pat 1918 metų buvo nemažai tų, kurie niekino ir netikėjo savarankiškos Lietuvos idėja. Vienas iš esminių argumentų buvo abejotinas būsimosios valstybės ūkinis ir ekonominis pajėgumas – esą lietuviai be stipraus kaimyno „pagalbos“ neišgyvens. Bus kone neįmanoma atgaivint per ilgus carinės priespaudos metus ir Pirmąjį pasaulinį karą nusilpusio ūkio, o nacionalinė valiuta ar pramonės tinklo plėtimas tėra neįgyvendinama svajonė. Atkaklus žemaitis, vienas lietuviškojo verslo pradininkų Jonas Smilgevičius pasiryžo įrodyti, kad skeptikai gerokai klysta.
Būsimasis signataras gimė 1870 m. vasario 12 d., greta Alsėdžių stūksojusiame Šonių dvarelyje, motinos Uršulės Ivanauskaitės-Smilgevičienės tėvoninėse žemėse. J. Smilgevičiaus tėvas Mykolas, kilęs iš gausios Žemaitijos smulkiųjų bajorų šeimynos, ėjo pramintu keliu ir pats sukūrė didelę aštuonių vaikų šeimą. Nutautėjimas – dažnai Lietuvos bajorijai metamas priekaištas, tačiau Smilgevičių giminė rodė kardinaliai priešingą pavyzdį. Apie prolietuvišką Mykolo ir Uršulės Smilgevičių požiūrį liudija jų išugdytų vaikų darbai. Juozapas Smilgevičius dalyvavo 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime, Pranciškus Smilgevičius vyko į 1917 m. Vilniaus konferenciją ir visoje Žemaitijoje skleidė žinią apie siekį atkurti Lietuvą. Labiausiai iš giminės pasižymėjo Jonas Smilgevičius, ne tik prisidėjęs organizuojant minėtą Lietuvos inteligentijos susirinkimą Vilniuje, bet ir tapęs Lietuvos Tarybos nariu, kurio parašas prieš šimtmetį paskelbė apie mūsų valstybės atgimimą.
Nors J. Smilgevičius buvo vyresnis už Šonių dvarelio žemes (apie 100 hektarų) paveldėjusį brolį Juozapą, ūkininkauti gimtinėje jis nepasiliko. Baigęs mokslus Liepojos gimnazijoje, persikėlė į Karaliaučių studijuoti ekonomiką. Rytprūsių sostinėje žemaitis praleido tik metus, tačiau tai buvo svarbi sąmoningumą žadinanti patirtis. Pagarbą lietuvių kalbai ugdė žinomo baltų kalbų tyrinėtojo, kalbininko Adalberto Becenbergerio paskaitos. Susitikimai su istoriku Ansu Bruožiu, filosofu Jurgiu Zauerveinu, kurio eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę“ per plauką netapo Lietuvos valstybės himnu, ir kitais Mažosios Lietuvos šviesuoliais negalėjo neturėti atitinkamos įtakos jaunuolio mąstysenai. Išvykęs į Berlyną, J. Smilgevičius toliau ypatingą dėmesį skyrė žemės ūkio ekonomikai ir 1899 m. baigė vietos universitetą, įgydamas ekonomisto-agronomo išsilavinimą.
Tris metus praleidęs Sankt Peterburge, kur dirbo žemės ūkio inspektoriumi, J. Smilgevičius persikėlė į Varšuvą. Vadovauti prekybos įmonių skyriui lietuvį pakvietė ne bet kas, o žymiojo Alfredo Nobelio, kurio vardo premija skiriama už ypatingus nuopelnus, pusbrolis. Fiziškai nutolęs nuo etnografinės Lietuvos, J. Smilgevičius neketino atsiriboti nuo jos savo veiklumu – aktyviai dalyvavo Varšuvos lietuvių gyvenime ir į jo paties vadovaujamą įmonę priėmė nemažai tautiečių, prisidėdamas prie Lenkijoje studijuojančių lietuvių inteligentų gerbūvio. Ambicingas agronomas jau tuomet puoselėjo kur kas didesnius planus ir buvo įsitikinęs, kad vis labiau besiplečiantis lietuvių kultūrinis atgimimas turi eiti koja kojon su mūsiškių įsitvirtinimu įvairiose pramonės šakose. Sužinojęs apie inžinieriaus Petro Vileišio Vilniuje įsteigto geležies fabriko bankrotą, J. Smilgevičius kartu su bendraminčiais nusprendė, kad reikia stengtis išlaikyti verslą lietuvių rankose, todėl įsigijo minėtą įmonę, pavadino ją „Vilijos“ vardu ir 1911 m. buvo išrinktas jos valdytoju. „Vilija“ tapo išsigelbėjimu darbo Vilniuje ieškantiems lietuviams. Negana to, įmonės savininkai reikšmingą pelno dalį paskirdavo lietuviškoms visuomeninėms organizacijoms.
Dirbdamas Lietuvos Taryboje ir už tai neėmęs jokio atlygio, J. Smilgevičius aktyviausiai pasisakydavo tais klausimais, kuriuos geriausiai išmanė – ūkis, ekonomika, finansai. Jam ir Jokūbui Šernui buvo patikėta užduotis spręsti būsimos valstybės ūkio klausimus. Net ir svarstydamas projektuojamas Lietuvos teritorines ribas, bajoras ypatingą dėmesį kreipė į ekonominio gerbūvio plėtotę. Jis pasisakė prieš Balstogės (Bialystoko) apylinkių prijungimą prie atgimstančios Lietuvos. Anot jo, pasiturintys balstogiečiai fabrikantai Vilniuje sudarytų nepageidautiną konkurenciją ir „atneštų mums tik bėdos“.
Diplomuotas agronomas J. Smilgevičius buvo tas žmogus, kuris puikiai suvokė vokiečių okupacinės valdžios vykdomų rekvizicijų mastą. Dvarininkas suprato, kad nebepakeliamos prievolės tiesiog žlugdo lietuvių ūkius, todėl ragino rašyti protestus dėl neregėto Lietuvos išteklių sunkimo, registravo skundus, siūlė atidžiai užfiksuoti vokiečių padarytą žalą Lietuvos miškams, ragino per artėjančią Taikos konferenciją reikalauti atlyginti Lietuvai karo metu padarytus nuostolius, kurie, atlikus skaičiavimus, siekė apie 3 milijardus rublių.
Puikiai mokėdamas vokiečių kalbą, J. Smilgevičius neretai imdavosi ir diplomatinio pobūdžio darbų: ne tik rašė oficialius protestus dėl „baisiąja žinia“ vietinių gyventojų pramintų pakartotinių arklių rekvizicijų, dalyvaudavo diskusijose apie krašto ūkio padėtį su vokiečių valdžios atstovais, bet ir drauge su kitais Lietuvos Tarybos nariais buvo deleguotas vykti į Berlyną, 1917 m. gruodžio 11 d. vokiečių karinei valdžiai įteikė šviežiai pasirašytą pirmąjį Nepriklausomybės aktą.
J. Smilgevičiaus vaikystės ir brandos metais net ir smulkiesiems Lietuvos bajorų ūkiams buvo būdinga lenkiškoji kultūra, visų pirma – kalba. Verslo, pramonės įmonių ir stambių žemvaldžių akiračiuose, kuriuose ėmė sukinėtis šio straipsnio herojus, tradicinio lietuviškumo anuomet nebūta daug. Nepaisant to, Tarybos posėdžiuose J. Smilgevičius kategoriškai vertino santykius su kaimynais: „Su lenkais lietuviai niekad nesugyvens. Tai išrištas klausimas. Tas reikia aiškiai pasakyti. Su rusais irgi abejoju. Tai parodo Finliandija. Ten tokia anarchija ir toks baisus programų išplėtimas, kad visa žemė reikia išdalyti darbininkams, kas Lietuvoj visai nepritaikoma. Reikia tartis su Vokietija, mums svarbu titulas gauti“.
Laviruodamas tarp dviejų oponuojančių Lietuvos Tarybos pusių – Stepono Kairio vadovaujamų socialdemokratų ir Antano Smetonos bei Jurgio Šaulio vedamų dešiniųjų – J. Smilgevičius stengėsi išlaikyti šaltą, pragmatišką protą, nepasiduodamas kylančioms politinėms aistroms. Jis siūlė siekti kompromiso, nes Tarybos susiskaldymas kompromituotų ją kaip tautos atstovę, grėstų subyrėjimu ir neveiksnumu.
Signataras tikėjo lietuvių galimybėmis įsitvirtinti prekybos bei industrijos srityse. Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą mūsiškiams vis geriau sekėsi konkuruoti su kitataučiais, todėl J. Smilgevičius drąsiai žiūrėjo į būtinybę užmegzti artimą ūkinį bendradarbiavimą su vokiečiais. Jis tikėjo, kad lietuviai pajėgs atlaikyti vidinę konkurenciją. Nuolaidas vokiečiams ūkio srityje J. Smilgevičius vertino kaip kozirį užsitikrinant politines garantijas. „Reikia reikalauti neprigulmingos Lietuvos, reikalauti, kad kuo greičiausiai proklamuotų Lietuvą, bet už tai reikia su jais susidėti ūkio klausimu“, – manė jis.
Amžininkai J. Smilgevičių prisiminė kaip tylų, kuklų, rūpestingą, taurios sielos žmogų. Besimokydamas jis rašė korespondencijas į lietuviškus laikraščius, taip pat išleido kelis ūkininkavimo vadovėlius, tačiau pagrindinis jo dėmesys buvo nukreiptas į praktinę veiklą. Lietuvos Tarybai atlikus pagrindinį darbą ir paskelbus Steigiamojo Seimo rinkimus, J. Smilgevičius atsitraukė nuo didžiosios politikos ir pasinėrė į Lietuvos ekonomikos pamatų stiprinimą. Žemaitis kartu su bendraminčiais steigė įmones „Nemunas“, „Dubysa“, „Miškas“, „Neris“, „Lietuvos Loydas“, „Sidabrinė lapė“, tapo Lietuvos kredito banko valdytoju ir vienu iš didžiausių akcininkų, o 1912 m. iš Aleksandro Druckio-Liubeckio įsigytą Užvenčio dvarą su šimtais hektarų žemės pavertė klestinčiu ūkiu.
Lietuvos kredito banko valdyba. Vienas iš pagrindinių akcininkų – Jonas Smilgevičius – sėdi pirmas iš dešinės. Signatarų namų kolekcija.
Užventis savo lietuviškumu bei kultūrine veikla garsėjo dar iki atsikeliant Smilgevičiams. Mat šį dvarą dešimtmetį nuomojo Anupras Pečkauskas, kurio dukra, žymioji rašytoja Šatrijos Ragana, vaikystės prisiminimų motyvais sukūrė nostalgišką apysaką „Sename dvare. Užventyje J. Smilgevičius laikė iš Šveicarijos dvarininko įsigytų veislinių karvių bandą, įrengė modernų vandens malūną su turbina, gaminusia elektrą ne tik dvarui, bet ir miesteliui, pastatė pelningai dirbusią plytinę, sūrinę, lentpjūvę ir spirito varyklą, o 40 hektarų ploto sklypą užsodino iš Kaukazo pargabentais tabako daigais. Anot Reginos Musneckienės, tai buvo pirmoji tabako plantacija Lietuvoje.
Smilgevičių valdyto Užvenčio dvaro piešinys. 1931 m. Aut. Gerardas Bagdonavičius. Šiaulių „Aušros“ muziejaus kolekcija.
Užvenčio dvaro kumečių dukros Zofijos Vaišvilaitės-Juozapavičienės prisiminimuose signataras ir jo šeima išryškėja kaip draugiški, tuščiu ponišku pasipūtimu nepasižymėję žmonės. J. Smilgevičius rogėmis pavėžindavo dvaro darbininkų vaikus per pusnynus, įsileisdavo juos į dvaro šventes. Užvenčio dvaras iki pat Antrojo pasaulinio karo negandų išliko lietuvybės centru. J. Smilgevičius mirė 1942 m. rugsėjo 27 d., mirė Kaune nuo infekcijos. Jo dvare anuomet jau šeimininkavo vokiečių okupantai. Tautiniais rūbais aprengtas dvarininkas buvo palaidotas Užvenčio kapinių koplyčioje. 1996 m. anūko rūpesčiu signataro palaikai perkelti į greta koplyčios esančią kapavietę.
J. Smilgevičius buvo veiksmo žmogus. Jis nesivėlė į politines rietenas, neišgarsėjo kaip žymus publicistas. Galbūt todėl šiandien šio signataro vardas kiek primirštas – neturime nei jo paties atsiminimų, nei išsamių veikalų, skirtų nušviesti iškilaus valstybininko gyvenimo kelią. Kodėl J. Smilgevičiaus atminimas mums turėtų būti svarbus? Aleksandras Merkelis trumpai, tačiau labai taikliai apibūdino šio žemaičio reikšmę valstybei: „Jis yra vienas iš didžiųjų Lietuvos pramonės ir ekonominio savarankiškumo kūrėjų“.
Teminę rubriką #Lietuvių verslumas pristato projekto rėmėjas Maxima LT. Šioje rubrikoje supažindinama su versliomis Lietuvos asmenybėmis ir procesais lėmusiais Lietuvos ūkio stiprėjimą.
Pastaba: perspausdinant nuoroda į LT1918.lt yra būtina.