1918 m. spalio 17 d. | Juozas Tumas-Vaižgantas | Lietuviai, latgaliai ir gudai

Tautoms, kurios mišriai gyvena, kurios dėl šiokių ar tokių priežasčių ir aplinkybių negali svajoti apie savarankišką nepriklausomą jų žemę, ypač turi būti svarbu laiku nusistatyti su kuo čia ir kaip nugaromis atsikėlus, kad paskui neprisieitų griautis. 

Lietuvai gana yra kaimynų valstybės pasieniais ir viduryje: miestelėnų žydų, lenkų bei lenkuojančių dvarininkų, gudų bei guduojančių rytiečių, latvių bei latgalių.Lietuviams savo valstybės nepriklausomybe rūpinantis, jie ilgai laikėsi nuošaliai, kiti negalėdami ir netesėdami šiuo metus nusisverti, kiti laukdami, kas iš lietuvių triūso bus: jei seksis jiems, prisidės, jei nepasieks, jie nebus pralaimėję,

Tautoms, kurios mišriai gyvena, kurios dėl šiokių ar tokių priežasčių ir aplinkybių negali svajoti apie savarankišką nepriklausomą jų žemę, ypač turi būti svarbu laiku nusistatyti su kuo čia ir kaip nugaromis atsikėlus, kad paskui neprisieitų griautis. Tuo žvilgsniu labai tebesvyruoja, dar nėra nusistatęs klausimas, kur turės galutinai nusvirti latgaliai ir galimi gudai katalikai. Tiesa, kad tai ir ne piga, kol Lietuva valdžios dar neturi, kol nėra galėjimo viešai apie tai iki soties išsikalbėti, idant niekas jau nebepasakytų: tai anie vieni, be mūsų sugalvojo ir padarė. Viešo, atviro žodžio, būtinai reikia, idant galutinai išnyktų visoki įtarinėjimai, jog grojama kažkoks grojus, kur tas laimėjo, kurs juoba vikrus ir sumanus sukti.

Latgaliai, latviai katalikų tikėjimo, sudaro didžiumą 56% infiantų, dėstis, trijų Vidbodės gubernijos apskričių: Dinaburko, Liudzės ( Lucyn) ir Rezeknės ( Režyca). Jie kyliu įsimušę anapus Dauguvos į šiaurę tarp Vidžemio latvių protestantų ir didžiarusių stačiatikių. Kaipo didžiuma, jie, latgaliai, norėtų lemti to nedidelio savo krašto likimą. Geografiniu savo padėjimu ir gentumu jiems priderėtų šlietis savo brolių latvių. Ir tai daro latgalių konservatoriai drauge su savo kunigais, prašmatniais vadais-veikėjais.

Tuo tarpu pažangieji liberalai, priešingai paprastajai gyvenimo logiškai, nors patys dažnai netikėliai, bijo Vidžemio ir Kuršo latvių būdo ir jų liukrių tikėjimo; tos ypatingos latvių kultūros, kuriai būtinai turėtų pasiduoti latgaliai, būdami silpnesni. Tai šitaip susimeta. Mes, latgaliai, nors latvių genties, sudarome visai atskirą lietuvių-latvių tautos šaką, išauklėtą Rymo katalikų tikėjime ir bendroje su lietuviais kultūroje. Visu būdu ir net savo kalba esame artimesni lietuviams katalikams, nei latviams liuteriams. Norime gyventi ypatingu savo gyvenimu, atskiru net nuo brolių latvių; norime laisvai plėtoti ypatingą savo kultūrą ant senųjų pamatų, kurie jau yra amžių padėti ir skolintis jos iš kitų, kad ir brolių latvių, būtų mums didelis sutrukimas pažangoje. Tad su Vidžemio latviais ne taip mus dera dėtis, kaip su lietuviais. Lituvių įtakos mes išvengsime jau vienu savo geografiniu padėjimu nutolę nuo jų į šiaurę, neapsupti jų, nesumišę su jais, net per upę tesušlieję.

Kaip Kuršo latviai sako, lietuviams su jais susidedant, lietuviai tegali laimėti, latviai maža ką; taip ir lietuviai galėtų pasakyti, jog susidedant su latgaliais, šie pastarieji telaimėtų. Tačiau lietuviai nepavydi jiems ieškomos laisvės, jei kitieji jų mano rasią jos daugiau gyvendami drauge su lietuviais, negu su kuo kitu. Lietuviai per visus istorijos amžius niekam nepavydėjo tautinės ir religinės laisvės: nei totoriams muamedonams, nei rusans senatikiams, nei Pravoslavų Cerkvės ar nuožmių carų persekiojamiems žmonėms.

Be to, prie Lietuvos turėtų būti pridėtas ir Ilukštos ( Alukstos) apskrities laibgalis visu padauguviu nuo Ilukštos miesto, kur daug lietuvių gyvena, kur turime lietuvių Subato, Šventmuižės, Gryvos, Lauksenos, Ilukštos parapijas. Tas laibgalis ti kanomis senovės istorinėmis aplinkybėmis tepateko Kuršui, aplinkybėmis, kada viena ar kita šalis arba jos dalis būdavo prie ko nors prikergiama tik gryna pajėga, neatsižvelgiant net š žmonių norą, nei tautybę, nei šalies ekonominius ir kitus reikalus.

Gudai katalikai arčiau mums, neg latgaliai; su mumis dideliu šonu ribojasi, su mumis daug kur sumišę ir, svarbiausia, jie tikri mūsų tautos broliai, nors dabar nebe tos kalbos. Gudai katalikai yra pasidarę iš lietuvių priedermės. Apie tai abejojančių nesimato. Tikrieji gudai tai tie, kurie Graikų tikėjimą yra gavę drauge su rusais iš Bizantijos keliais šimtais metų anskčiau prieš lietuvius. Lietuvos žemėje Rymo tikėjimą tėra gavę vieni lietuviai stabmeldžiai. Istorija atmena, kada ir kaip yra unitais, graikų katalikais, virtę gudais pravoslaunieji (unija); tik niekas neatmena, kada tie gudai, nuo amžių pravoslavai, būtų virtę Rymo katalikais. Kas yra Rymo katalikas, tas iš pat pradžių yra katalikas buvęs.

Taigi savo paderme, visu būdu, tikėjimu, kultūros laipsniu gudai katalikai yra mums lygūs, su mumis visados buvę, tai ir turi su mumis pasilikti naujai susidarančioje valstybėje. Lietuviškai ir gudiškai kalbantieji lietuviai, tos pat kilties ir praeities, turi bendrai eiti ir į ateities vargus ir ar laimę, neklausant klastingųjų lenkų įkalbinėjimo, jog katalikybė teriša tautas su lenkais. Tai klasta: jei ne nuo kitų, tai katalikybės grandiniu lenkai norėtų pririšti pirma gudiškai kalbančius lietuvius, o per juos ir kitus.

Aušros vartų g. Vilniuje. (nuot. https://www.miestai.net)

Šaltinis: Tumas-Vaižgantas, J (1918, Spalio 17). Lietuva, latgaliai ir gudai. Lietuvos aidas 108 (156), p. 2. [žiūrėta 2018-08-13] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66571&seqNr=2