1918 spalio 30 d. | Trobesiai Vilniaus universiteto

Paviršius universiteto, jeigu nekalbėti apie keletą pagadinimų, gan gerai išlaikė savo išvaizdą, vidus gi universiteto labai persimainė. 

Apart bažnyčių, užsilikusių nuo garsios Vilniaus praeities, labiausiai atsižymi trobesiai Vilniaus universiteto. Tarp Šv. Jono bažnyčios ir vyskupo rūmų randasi visas kompleksas trobesių, kuriuose Vilniaus profesoriai ir studentai uoliu dvasios darbu skleidė šviesą po visą Lietuvą.

Senasis universitetas nėra vienodas tvėrinys – anaiptol; jis susidarė iš namų trijų šimtmečių, iš dalies pastatytų ant aikščių, kurias Lenkijos karalius Vladislovas-Jogaila buvo padovanojęs Šv. Jono bažnyčiai, iš dalies gi ant tų aikščių, kurias jėzuitai įgijo aukštosios mokyklos reikalams.

Nedaug savo viršutine išvaizda tepersimainęs svarbiausias universiteto trobesys, pastatytas karaliaus Sigismundo Augusto prie universiteto kiemo, prieš Šv. Jono bažnyčią, tuoj puola į akis savo gražiomis formomis. Šaliniuose sparnuose arkadomis papuoštųjų rūmų tilpo auditorijos ir universiteto profesorių kambariai, po dešiniai, žemajame aukšte, viename tarpylangyje stovėjo didelė stovyla Dievo Motinos. 1831 metais uždarius universitetą, šita stovyla tapo prašalinta, arkados iš dalies uždirbtos sienomis ir paverstos į krautuves, kiemas pertvertas tvora ir taip sumažintas nustojo savo pirmykščios vertės.

Šaliniame sparne, prie bokšto Šv. Jono bažnyčios, randasi gražios skliaustuotos salės, iš kurių didžiausioji, po dešiniai nuo įėjimo, skaitėsi pirmąja auditorija, kurioje atsibūdavo kasmetiniai iškilmingieji aktai, šventės, moksliškieji disputai, priėmimai labiausiai gerbiamų svečių ir kartais studentų vaidinimai. Tiktai gale 16 šimtmečio pardirbta jėzuitų ordeno aukštesniosios mokyklos valgomąją salę į auditoriją, senesnioji gi auditorija pavesta universiteto bibliotekai. Lygiai ir universiteto knygynas, laikomas p. Zavadskio, rado čionai sau vietą.

Prie Rūmų gatvės priešais stovintysis namas iš pradžios buvo ant dviejų aukštų, pirmoje gi pusėje 18 metašimčio ant jo pridirbtas trečiasis aukštas, kuriame įtaisyta astronomiškoji observatorija, tilpusioji dviejuose bokštuose. Išlaidas šito perdirbimo užmokėjo kunigaikštienė Elžbieta Puzinina. Toliau tą trobesį savo lėšomis padidino 1788 metais tolaikinis universiteto rektorius, garsus astronomas Počobut.

Paviršius universiteto, jeigu nekalbėti apie keletą pagadinimų, gan gerai išlaikė savo išvaizdą, vidus gi universiteto labai persimainė. Daug puikiausių salių ir auditorijų sumažinta ir tarpusieniais perdalyta. Iš universiteto salės, kurioje dabar randasi skaitykla viešosios bibliotekos, prašalinta nuo sienų ištepliotieji ten pagražinimai. Net ir ant lubų teplioriaus Smuglevičiaus nutepliotasis paveikslas, atvaizdinęs Minervą, bevainikuojančią prie įėjimo į garbės rūmus mokytuosius vyrus, dabar jau kur tai dingęs.
Lygiai ir astronomiškoji observatorija visai sunaikinta, ir tas labai apgailėtina, nes čionai laikydavo savo paskaitas jau minėtasis jėzuitias Martynas Počobut-Odlanicki, apie kuriuos rašo ir Mickevičius; čionai jis darydavo savo tyrinėjimus, nuvedusius jį iki atradimo žvaigždyno Ziolek; čionai jis priėmė karalių Stanistovą Augustą, carą Povilą ir Aleksandrą I. Tiktai iš paviršiaus dar gali pažinti pirmykštį tikslą šitų namų, nes ant mėlynos spalvos dar dabar galima matyti ant langų paveikslus 8 planetų.

Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemas 1912-1917 m. (nuot. http://galerija.vu.lt/Universiteto-istorija/Vilniaus-universitetas/M-K-Sarbievijaus-kiemas)

Šaltinis: Trobesiai Vilniaus universiteto. (1918, Spalio 30). Dabartis (176), p. 3. [žiūrėta 2018-10-28] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23972&seqNr=3