1918 m. vasario 7 d. | Wilhelm Kahmann | Žmonės laukia…

Vienas mokytojas iš kaimo mums rašo štai ką:

Nežinau, kaip miestų-miestelių žmonės-inteligentai, bet kaimo žmonės tai laukia tos taikos, pabaigimo karo ir palengvinimo jų sunkaus gyvenimo, tarytum kokios didelės šventės, ar po ilgiausios nakties šviesios saulės užtekant.

Pasklidus gandui apie taiką, visų akys pražibo: vieni sprendė, kad Kalėdos atneš taiką, kiti – kad Nauji metai, kiti – kad 3 Karaliai ir t.t., o štai jau ir sausio mėnuo pasibaigė, o taikos gerumą žmonės nė už skatiką nepajuto. Pradžioje daugumas interesavosi laikraščiais, kasdien laukė ko nepaprasta – nauja ir džiaugsminga; bet, nesulaukdami, netenka vilties ir mano, jog anksčiau ar vėliau teks pražūt po šių laikų sunkenybių jungu.

Pirmutinė šviesesniųjų žmonių ir laikraščių pareiga turėtų būti kuo plačiausiai nušviesti dabartinių dienų bei valandų stovį, kad minia galėtų jais pasitikėti, galėtų pripažinti jų autoritetą, ir žinoti, kas juos spaudžia, kas juos kankina, kas jų gyvenimą varžo. Laukia-laukia, kuomet įvyks taika; o su ja tikisi įvyksiant teisė žmogaus, asmens ir turto nepaliečiamybė!

Iki čia siekia atsiųstoji žinia. Tatai tiesa, kad prieš keletą savaičių ne tiktai kaimiečiai, bet ir miestiečiai turėjo didžiausios vilties, jog įvyks taika. Gi šiandien jų dalis jau yra netekę vilties. Kur gi to priežastis. To raštelio autorius kaltę verčia ant apsišvietusiųjų luomo bei laikraščių, nes šitie visuomenei neišaiškinę, kas darosi, ir kaip visa tat rišasi daiktan. Apsvarstę šitą klausimą, turime pripažinti, kad autoriaus pusėje teisybė. Tiktai čia reikia pastebėti, kad ir apsišvietusieji luomai dalykų stovį tesužino tiktai iš laikraščių. Jei laikraščiai apie viską ką rašys pakankamai aiškiai, tad ir apsišvietusieji turės gana žinios. „Dabartis“ ypač paskutines savaites, neatsižvelgdama į politikos įvykių sąmazgą, stengėsi kuo aiškiausiai išdėstyti, kame yra priežastis, kad taikos įvykimas taip nusitęsia.

Kurie skaito „Dabartį“, tie žino, kad taika neįvyksta vien per bolševikų neatvirumą ir per įžulias žydo Trockio suktybes. Kiti lietuvių laikraščiai to dalyko savo skaitytojams taip ryškiai neišklostė. Pradžioje jie manė, kaip ir išrodė, kad Trockio idėjos Lietuvai bus naudingos ir, kaipo karšti, bet žlibi tautininkai ir vienos dienos politikai, laukė iš to naudos. Dabar įsitikino, kad iš bolševikų idėjų galėtų įvykti visai priešingų daiktų, ir jie apsivylę pametę žadą ir sėdi nustebę kaip tie, kurių beskalbiant nuplaukė kailiai, kurie nebežino, ką veikti ant kranto. Pagalios jie asmeninį savo ūpą turėtų suvaldyti ir imtų žiūrėti į daiktus, kokie jie yra, ir taipo apie juos pranešti ir žmonėms. Tai yra jų priedermė dabartiniame laike, to ir tauta gali iš jų reikalauti.

Neaiškus paskutinių savaičių lietuvių laikraščių stovis yra suprantamas, kadangi visai aišku, kokią Trockis varo politiką. Lietuvos žydai, jau taikos deryboms prasidedant, nesidrovėjo išsitarti, kad Trockiui – jie vadina jį jo žydiška pavarde Leonu Bronšteinu – nerūpinti taika ir tautų gerovė, o tiktai sukėlimas revoliucijos Vokietijoje. Jie žiną jo siekimus. Bet kadangi jam tai nepavyko – streikai Vokietijoje pasiliovė – tai ir lietuviai turėtų žinoti, ko iš jo laukti. Kokia teise Trockis mano galįs ką duoti. Ar jis turi įgaliojimą visų Rusijos tautų, kad gali jų vardu kalbėti? Nė Ukrainos atstovybė, nė Suomijos vyriausybė nepripažįsta bolševikų tikraisiais Rusijos atstovais.

Įgauniai [estai] ir latviai šaukėsi į vokiečius, kad jiems padėtų prieš tuos smarkininkus. Kuršas jau seniai nuo jų atsisakė. Tą pat pereitą savaitę padarė ir lenkai. Gudai yra ant jų įnirtę, o kazokai nuo jų ginasi ginklais. Telieka tiktai tikrieji rusai, kurių priešingumas bolševikams aiškiai pasirodė steigiamajame seime. Taigi grafas Černinas pasakė tiesą, atkirsdamas Trockiui, kuris tvirtino, jog lenkų vyriausybė esanti sudaryta neteisingai, ir todėl esanti neatitinkama. Černinas atrėžė, kad bolševikai esą savo vyriausybę įsteigę, taipo jau nepabodami jų pačių iškelto apsisprendimo teisės dėsnio. Jie valdžią esą įgiję, ne kitaip kaip varu, o tą valdžią jie varu ir išlaiką. Kaip ilgai jiems taip pavyks, tatai, tiesa, yra abejotina. Viename atsišaukime jie melste meldžia, kad raudonoji gvardija neliautų kovojusi Suomijoje. Sulig paskutinių žinių, Ukrainoje bolševikus smarkiai sumušė. Bet jie baisiai tebesiaubia Įgaunijoje ir Latvijoje. Kas pažinsta šituos gražius kraštus, to širdis plyšta, girdint anų kraštų bėglių pasakojimus. Raudonoji gvardija naikina gražiuosius dvarus, kurių savininkus ji vienus užmuša, kitus sumeta kalėjimuosna. Sodiečiai latviai retas gabena maisto į miestus, nes bijo, kad jų nenuplėštų raudonosios gvardijos kareiviai. Kasdien krečia namus ir atima visą, kas tiktai turi kiek vertybės. Įsivyravus tokiam padėjimui, vokiečiai su latviais nekantriai laukia tos valandos, kada galės patekti vokiečių valdžion, idant pagalios tame krašte vėl prasidėtų žmoniškas, saugus gyvenimas. Kelios latvių vietos nutarė vokiečių vyriausybei įteikti prašymą, kad juos gelbėtų nuo bolševikų. – Matėme, ko galima sulaukti iš Trockio ir jo šalininkų. Kodėl gi bijo tatai pranešti žmonėms? Ko, anot padėtojo pryšakyje rašto, laukia visa šalis, būtent taikos – bolševikai to visai neketina duoti. Kaip tiktai pasibaigs karas, Lietuvoje tuojau vėl pašalins asmens laisvės susiaurinimą, vėl atstatys asmens teises. Juk ligi šiol dar nė su vienu nėra apsieita neteisiai, nė vienam nepadaryta skriaudos: tatai įvyktų tiktai susilaukus bolševikų. Dabar dar asmens nuosavybės nepaliečiamybė – būtinybė pati čia kalba žodį. Jeigu imtų vykinti bolševikų idėjas – komunizmą, tai tuojau atimtų visą nuosavybę, kaip tatai dabar daro Rusijoje. Komunizmas nepripažįsta jokios asmens nuosavybės. Tokis dabar yra padėjimas Rusijoje. Mes dar kartą klausiame: kodėl lietuvių laikraščiai bijo pasakyti žmonėms tiesą ir juos suraminti?

Berlynas, 1918 m.

Šaltinis: Kahmann, W (1918, Vasario 7). Žmonės laukia… Dabartis (17), p. 1-2. [žiūrėta 2018-01-22] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23989&seqNr=1 http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23989&seqNr=2