1918 m. spalio 9 d. | Vytautas Petrulis | Visuotinis žmonių švietimas ūkio reikaluose

Ištisus metų tūkstančius visos žemės dirbimo žinios ir pas mus buvo perduodamos vienos kartos kitai išimtinai pavyzdžio ir sekimo keliu; vaikai įgydavo iš tėvų tuos žemės dirbimo įpročius, kuriuos jų tėvai gaudavo iš senelių ir prosenelių. Bet toksai būdas yra neužtenkamas ir negarantuoja racionalinio žemės ūkio laikymo, kurs vienok šiuo metu dėl pasunkėjusių žemės ūkio uždavinių apskritai yra būtinas. 

Prieš mūsų žemės ūkį stovi didis uždavinys – kaip galima greičiau, kiek tik sąlygos leidžia, virsti kuo įtemptiniausiu žemės ūkiu.

Ar mūsų žemės ūkis, stengdamasis būti kuo įtemptiniausiu, pasieks svarbiausius savo uždavinius – rodos klausimo statyti nereikėtų. Teigiamąjį atsakymą senai jau davė agronomija, vad.mokslo sritis, kuri rūpinasi žemės ūko technikos tobulinimu, ir tų tautų ekonomine istorija, kurios dar neseniai būdamos Lietuvos ūkinio vystimosi laipsnyje, ėmė talkinti prie žemės ūkio mokslo žinias ir kooperacijos pradus.

Taigi dabar, kuomet agronomija tiek nužengė pirmyn, ir kuomet surasti jau būdai, kaip galima smulkūs žemės ūkio vienetai, derinant kooperacijos pamatais, padaryti galingais ir pažangiais, tautoms, norinčioms savo žemės ūkį padaryti  kuo įtemptiniausiu, sunkiausia yra tai, kaip padarius, kad naujosios žemės ūkio dirbimo sistemos ir kooperacijos pradai kuo plačiausiai ir kuo greičiausiai pasklistų žemdirbiuose. Todėl tai tokioms tautoms, kurios dar tebeturi atsilikusį žemės ūkį, kaip štai ir Lietuvos žemės ūkis, svarbiausia yra įvykinti visuotinį savo žmonių švietimą ūkio reikaluose.

Ištisus metų tūkstančius visos žemės dirbimo žinios ir pas mus buvo perduodamos vienos kartos kitai išimtinai pavyzdžio ir sekimo keliu; vaikai įgydavo iš tėvų tuos žemės dirbimo įpročius, kuriuos jų tėvai gaudavo iš senelių ir prosenelių. Bet toksai būdas yra neužtenkamas ir negarantuoja racionalinio žemės ūkio laikymo, kurs vienok šiuo metu dėl pasunkėjusių žemės ūkio uždavinių apskritai yra būtinas.

Užtat gimsta žemės dirbimo mokyklų reikalas. Bet vien šito neužtenka. Ir jei kas manytų, kad pristeigus įvairiausio tipo žemės dirbimo mokyklų, Lietuvoje visuotinis žmonių švietimas ūkio reikaluose jau būtų sutvarkytas gerai ir varomas pilna vaga, tad, be abejo, didžiai klystų. Juk žemdirbių milionai, išėję pradinį švietimą, negi galėtų visi išeiti dar žemės dirbimo mokyklą. Tam stigtų ir laiko žemdirbiams, ir lėšų, ir pačių mokyklų. Bet to ir nereikia.

Žemdirbys iš mažens nejučiomis išmoksta kuo įvairiausią žemės ūkio praktiką. Nėra todėl reikalo mokyti žemdirbių kuo įvairiausių žemės dirbimo praktikų detalių. Kaip tai tenka daryti kokioje nors technikos mokykloj, pav., šaltkalvių mokykloj. Arti, pjauti, su gyvuliais apsieiti toksai mokės gal geriau ir už mokslo vyrą, pasišventusį žemės ūkio reikalams. Bet tokiam žemdirbiui stinga to, ką mokslas įnešė nauja žemės ūkio sritin. Jam stinga žinių. Todėl jis yra bejėgis prieš kuo įvairiausias nelaimes, kurių taip daug teikia žemės ūkiui gamta ir rinka. Taigi tokį žemdirbį reikia supažindinti tik su mokslo vaisiais, kas yra kur kas lengviau, negu mokyti jį pačios žemės dirbimo technikos.

Todėl tai visose kultūringesnėse šalyse imta skleisti naujos žemės dirbimo žinios ir padedant keliaujantiems specialistams agronomams bei kooperatoriams. Visur tokių specialistų uždavinys vienas ir toks pats. Jie privalo vietoje surasti žemdirbį ir už vis suprantamesniu būdu supažindinti jį su ypač svarbiais tai apylinkei mokslo žinių ir kooperacijos pritaikimais.

Nepanašiai į mokykla, toks keliaująs specialistas teikia savo klausytojams ne visą žemės dirbimo žinių sistemą, bet tik tai, kas už vis svarbiausia yra tam tikroj apylinkėj ir tam tikru laiku. Visos šitos žinios teikiamos kaip tam tikri aiškūs ir lengvai suprantami mokslo tyrinėjimo išdaviniai, visai nesigilinant į tai, kaip mokslas prie tokių išdavinių prieiti galėjo.

Prastam žmogeliui klausant, pav., apie mineralinių trąšų naudingumą, dažnai kyla visokių nebūtų sunkumų baimė. Jam ir ištikro tektų daug sunkumų patirti, jei jis panorėtų, jei jis panorėtų ištirti tą kelią, kurį turėjo išeiti agronomijos profesorius beieškodamas geriausių žemės tręšimų būdų. Bet paprastam žemdirbiui dažniausiai pilnai pakanka pažinti paprasčiausias ir aiškiausias taisykles savo žemės ūkiui pagerinti.

Jeigu toks žemdirbys nepanorėtų tręšti ruperiu savo dobilų lauko iki tol, kol jis nesužinos, kaip apskritai maitinasi augalai, tai jo karvės badu pastipti turėtų. Jeigu gi tyrinėjimų nevaikant, jisai tiesiog specialisto nurodymais išbarstys dirvoj ruperį, tai nors pažanga augalų fiziologijos pažinimo srity bus ir menka, bet jo daržinės galas bus pilnas pašaro (ėdesio), o kitais metais toks pat gausumas bus ir jo svirno aruoduose.

Šitoks išskyrimas iš plačios mokslo žinių srities visos eilės lengvai suprantamų ir įvykdomų patarimų, pritaikintų prie vietos reikalavimų, keliaujančio agronomo darbą daro be galo panašų į gydytojo darbą: ir vienam ir kitam tenka rašyti receptai; tik gydytojui tenka kovoti su žmonių ligomis, agronomui gi su žemės negale.

Todėl tai norint įvykinti visuotinį žmonių švietimą ūkio reikaluose, keliaujantysis agronomas taip pat yra būtinai reikalingas, kaip ir kaimo gydytojas.

Vyt. Petrulis.

Utena. Apie 1915-1918 m. (nuot. https://www.miestai.net)

Teminę rubriką #Lietuvių verslumas pristato projekto rėmėjas Maxima LT. Šioje rubrikoje supažindinama su versliomis Lietuvos asmenybėmis ir procesais, apibrėžusiais Lietuvos ūkio padėtį ir pokyčius.

Šaltinis: Petrulis, V (1918, Spalio 9). Visuotinis žmonių švietimas ūkio reikaluose. Lietuvos aidas 101 (149), p. 1-2. [žiūrėta 2018-08-10] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66589&seqNr=1;http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66589&seqNr=2