1918 m. spalio 4 d. | Vytautas Petrulis | Mūsų žemės ūkio uždaviniai

Visi šitie mūsų žemės ūkio uždaviniai – kurie kyla ir iš gyventojų skaičiaus augimo, ir iš jų reikalų didėjimo, kas verčia gaminti jau ne tiek sau vartoti, kiek rinkai, ir karo padarytieji sunkiausieji smūgiai ir kylančios Lietuvos valstybės biudžeto sudarymas – taip sutartinai ir kategoringai (griežtai) sako mūsų žemės ūkiui: „tu turi iš Lietuvos gamtos gauti tiek vertybių, kad jų užtektų visiems mūsų (suprask, uždavinių) tikslams“

Iki didžiojo karo Lietuva vis dar tebebuvo išimtinai žemės ūkio šalis, nors, statistikos žiniomis, iš kiekvieno gyventojų 100 bent 84 vertėsi žemės ūkiu, girininkavimu ar žuvininkavimu; tik 16 gyventojų iš 100 – pramone, prekyba ir laisvais amatais. Karas šiuo žvilgsniu atmainų maža tepadarė. Norint atspėti artimąją ateitį, vargu ar teks apsirikti pasakius, kad žemės ūkis ilgai dar bus Lietuvos gyventojų gerovės šaltinis.

Lietuvos žemės ūkį sudaro tūkstančiai stambių ir šimtai tūkstančių smulkiųjų ūkių – dvarų ir sodiečių ūkių. Tarp šitų dviejų ūkių rūšių Lietuvos žemės plotas 1905 m. rusų statistikos žiniomis buvo padalytas beveik lygiai, neskaitant, žinoma, tų žemės plotų, kurie buvo valstybės nuosavybė.

Ir Lietuvoj atskiro žemės ūkio keitimasis toks pat, kaip ir visoj Europoj. Smulkiųjų žemės ūkių vis auga ir tebeauga, todėl jie užima vis didesnius žemės plotus; stambusis gi ūkis, dvarų ūkių didumas ir skaičius vis mažėja, nyksta ir savo žemės plotus užleidžia smulkiam sodžių ir vienkiemių ūkiui.

Šitasai apsireiškimas pastebimas yra ypač praėjusio šimtmečio pastarajame trečdaly ir mūsų XX šimtmety; ir pastebima tai ne kurioje nors vienoje apylinkėj, ne vien vienoj valstybėje, bet visoje Europoje. Stambusis žemės ūkis visu savo frontu traukiasi atgal prieš smulkiujų ūkį, užleisdamas šitajam vis daugiau ir daugiau savo vietos. Tai ne dėl kokių nors pripuolamų, laikinų priežasčių. Bet nuo galingų ekonominių sąlygų, žmogaus tuo tarpu neįveikiamų. Šitosios sąlygos ekonomistų gana nuodugniai jau išnagrinėtos ir pažintos, tik čia ne vieta ilgiau prie jų sustoti.

Taigi ir Lietuvos žemės ūkio keitimasis neina tuo keliu, kurį jau užbrėžė išdidęs Markso mokslas, kad ir žemės ūkio srity, kaip pramonės ir prekybos srityse, veikiąs koncentracijos įstatymas, vadinas, kad smulkūs ūkiai esą jau ryjami stambiųjų, ir netaip jau ilgam laikui praslinkus visur viešpatausis vien stambusis ūkis. Liūdną ateitį pranašavo Markso mokslas: visiems smulkiems žemės ūkininkams: netekti savo ūkių ir virsti ar dvaro kumiečiais, arba dangintis pramonės bei prekybos centruosna ir ten papildyti proletarų eiles.

Šitas pastabas apie Lietuvos ūkio buitį (statiką) ir veiklumą (dinamiką) labai pravartu turėti prieš akis, kuomet norima svarstyti tai, kaip Lietuvos žemės ūkis greičiausiai ir geriausiai galėtų atlikti gyvenimo jam statomus uždavinius.

O uždavinių gyvenimas jam negaili. Čia nenagrinėsiu, kokių uždavinių gyvenimas yra statęs mūsų tėvynės žemės ūkiui apskritai. Tam tektų parašyti ištisa Lietuvos ūkio istorija. Kalbamajam dalykui paaiškinti užteks pažymėjus tik pastaraisiais laikais gyvenimo pastatytus jam uždavinius ir dar neišrištus, bet nuo kurių tinkamo ir savo laiku išrišimo pareis visa mūsų tautos gerovė ir ateitis.

Svarbesnieji mūsų laikais Lietuvos žemės ūkio uždaviniai yra keturi: du iškilo dar gerokai prieš karą, kiti du iškėlė karas.

Kaip ir kitose šalyse, Lietuvos gyventojų skaičiaus nuolatinis ir gana greitas augimas visą laiko stato vieną svarbiausių žemės ūkiui uždavinių: kasmet patiekti vis daugiau vartojamųjų vertybių, kad pakaktų jų vis didėjančiam gyventojų vartotojų skaičiui.

Didėjant Lietuvos sodžiaus susidūrimui su miestais ir kitais kraštais, su pramonės, civilizacijos ir kultūros centrais, pas Lietuvos gyventojus atsiranda vis didesnė eilė reikalų, kurių anksčiau nežinota. Šitos reikmenės randasi iš žmonių stengimosi geriau, patogiau įsitaisyti savo gyvenimą ir iš to, kad kultūra ir mokslas gilyn ir platyn eina sodžiun. Bet visos civilizacijos, technikos ir mokslo gėrybės veltui negaunama, tik mainais už tam tikras kitos rūšies vertybes. Taigi prieš Lietuvos žemės ūkį iškilo naujas milžiniškas uždavinys: patiekti Lietuvos gyventojams ne tik pakankamai gėrybių, kuriomis galima būtų kuo pilniau patenkinti pamatinė vis augančio gyventojų skaičiaus reikmenė, kaip valgio, apsivilkimo, buto reikalas, dar patiekti vertybių, kur daugiau negu vietos gyventojų suvartojama, kad likusiąją nuo vietos gyventojų suvartojimo vertybių dalį galima būtų išmainyti tomis vertybėmis, kurios mūsų sodžiuje negaminamos, tik gaunamos iš pramonės, civilizacijos ir kultūros centrų.

Trumpai šitasai uždavinys sutraukiamas šitaip. Lietuvos kraštui – išauginti bent dvi varpi ten, kame iki šiolai buvo auginama tik viena javo varpa; Lietuvos žemės ūkininkui – bent padvigubinti jojo ūkio bendrojo ir grynojo pelno sumą; Lietuvos žemės darbininkui – gauti tokį darbo apmokėjimą, kurs atatiktų kultūros ir civilizacijos reikalavimams.

Šis karas uždavęs mūsų ūkiui baisiausį smūgį, stato jam naują dar sunkesnį uždavinį: kuo greičiausiai kaip tik bus galima, prisikelti, kuo skubiausiai išsigydyti karo padarytas žaizdas; išdidžiai eiti savu keliu neatsiliekant nuo kitų kraštų.

Bet karo audroj gimsta štai vėl laisva Lietuvos valstybė. Jos savarankiškumas ir nepriklausomumas jau paskelbti. Taigi valstybės kūrimas ir palaikymas turės dabar mūsų žemės ūkiui būti lygiai toks pat svarbus ir pirmaeilis uždavinys, kaip trys pirmiau minėtieji uždaviniai, o gal net ir už vis svarbiausias, nes tik savai laisvai valstybei padedant galima bus visiškai įvykinti ir pirmieji trys uždaviniai.

Nes tas didelis ir neregėtas mažos mūsų tautos kraujais plūdimas, kurs vadinasi emigracija, aiškių aiškiausiai liudija, kad iki karo mūsų žemės ūkis dar negalėdavo pelningai atlikti savo – čia parodytų pirmųjų uždavinių. Priežastis to buvo visų dar kuo puikiausiai atmenama rusų politikinė ir ekonominė vergija. Bet net sunkiausios rusų vergijos metu, mūsų žemės ūkis žengė pirmyn. Užtenka prisiminus, kaip kasmet tūkstančiai viensėdijosna kėlėsi, kaip kooperacija ir ūkio technika augo.

Visi šitie mūsų žemės ūkio uždaviniai – kurie kyla ir iš gyventojų skaičiaus augimo, ir iš jų reikalų didėjimo, kas verčia gaminti jau ne tiek sau vartoti, kiek rinkai, ir karo padarytieji sunkiausieji smūgiai ir kylančios Lietuvos valstybės biudžeto sudarymas – taip sutartinai ir kategoringai (griežtai) sako mūsų žemės ūkiui: „tu turi iš Lietuvos gamtos gauti tiek vertybių, kad jų užtektų visiems mūsų (suprask, uždavinių) tikslams“. Tai reiškia, kad prieš mūsų žemės ūkį belieka galop, vienas uždavinys, kurs suima savin visus keturis išvardytuosius: kaip galima greičiau ( kol dar nevėlu!), kiek tik sąlygos leidžia, virsi kuo įtemptiniausiu žemės ūkiu.

Ar galėtų pasiekti visus šituos uždavinius mūsų žemės ūkis, stengdamasis būti kuo įtemptiniausiu ir kaip tame jam turės padėti visuomenė ir valstybė – kitą kartą.

Vyt. Petrulis.

Vilniaus turgus. 1915-1918 m. (nuot. https://www.miestai.net)

Teminę rubriką #Lietuvių verslumas pristato projekto rėmėjas Maxima LT. Šioje rubrikoje supažindinama su versliomis Lietuvos asmenybėmis ir procesais, apibrėžusiais Lietuvos ūkio padėtį ir pokyčius.

Šaltinis: Petrulis, V (1918, Spalio 4). Mūsų žemės ūkio uždaviniai. Lietuvos aidas 97 (145), p. 1-2. [žiūrėta 2018-08-06] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66585&seqNr=1;http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66585&seqNr=2