1918 m. spalio 27 d. | Juozas Tumas-Vaižgantas | Ūdrotomis valandomis

Daug jau mums buvo įvykusių vilčių; tik daug ir užsivylimų. Būkime gi pakantrūs ir atsargūs. Gi mūsų sulaikomas, neišeikvotas džiaugsmas testiprinie mūsų pačių sielą sunkių sunkiausiam darbui dirbti!

Mūsų kartai teko pergyventi daug įdomių valandų. Daug buvo nusivylimų, daug ir įvykusių vilčių. Vis dėlto stipriausiai įstrigo į galvas ir širdis tik dvi valandi.

Pirma 1904 metais, kada per Panevėžio parodą buvo lietuviams paskelbta Rusų valdžios atlyžimas. 40 metų kovojau su jumis dėl kultūros; nieko Azijos kultūrai nelaimėjau, tai ir žinokitės su savo Europos kultūra! Susidarykite sveiki savo literatūrą kaip tinkama.

Antra dabar, kada sugrįžo iš Berlyno Lietuvos Valstybės prezidiumas; trejus metus patys valdėme jus svyruodami, kurlink jus nukreipti; tačiau matome jus vienodai norint susidaryti niekam nepriklausomą valstybę, tai ir žinokitės! Susidarykite sveiki savo valdžią, kokia tinkama.

Per abudu kartu yra laimėję lietuvių dvasios standumas. Per abudu kartu reiškėsi lietuvių tautos valia. Tautos sieloje per tiek ir tiek laiko kraunasi kažinkokios medžiagos, kol ateina laikas būtinai pasitiekti iš jos tinkamas daiktas. Leidus medžiagai rinkti, jokiu būdu nebegalima nebeleisti tinkamai jį suvartoti. Kaip patelei, priūdrojus nebeuždrausi, kad nepagimdytų.

Rinkosi mumyse įgimtos kultūros pajėgos, ir jos turėjo pasirodyti paprastu kultūros būdu – literatūra. Dar sparčiau ėmė rinktis tų kultūros pajėgų, viešai, visuomeniškai gyvenant, ir pagaliau jos turėjo pasirodyti paprastu būdu – valstybe. Brendome kaip kūdikiai; pirma išmokome pasakyti: papa-mama, visa, kad miela, šventa ir būtina; paskui išmokome ir nevedami savom kojom pavaikščioti.

Pavydelninkų visados mums buvo gana.. Pirma sakydavo, kam jums mokytis kalbėti, kad tyla gera byla? Kas liežuvio neturi, per pus mažiau tenusideda žmonėms ir Dievui. Vieni taip kalbėjo dėlto, kad patys buvo nabagėliai dvasia; kiti, kad veidmainiavo, dėdamies mūsų gėrybe, tuo tarpu, kad jiems patiems, tai buvo naudon. Dabar pasako: nežerkite perdrąsiai: pavirsite, noseles nusimušite, bus popa, skaudės, gal prisieis verkti. Geriau nepaleiskite mūsų rankos: mes jus tvirtai pavedžiosime gyvenimo takais į vieną tik laimę ir džiaugsmą. Šiame atvejyje dvasios nabagėlių nebuvo, nes visi gražiai numano, jog geriau turėti šalimais nuolaidų vergą, neg savo garbę suprantantį sau lygų asmenį, kurs nebenori niekam tarnauti.

Rusai, lenkai, bajorai, kunigai, daug kas turėjo savo nuomonės apie lietuvių ateitį. Kiekvienas lėmėme ją kitokią. Gal dėlto tikroji ateitis pasirodė nepanaši nei į vieno įsivaizdinimąją. Ir mes, pasipuikuodami, sakome: sau – žmonės esame! Savo valią reiškiame ir ta valia nebevaikiška, tik brendusių, prisityrusių žmonių. Ir svetimieji tai mato ir sako: taip, turite savo valią, tai ir vaduokitės sveiki ja; o bus žingelėta į šalį, knaptelėta, liežuvis įsikąsta ar kojelė mikštelėta – tai jau nebent žemelę papliekite, kam ji tokia negera. Iš šalies niekas nebebus kaltas.

Visa to susilaukus nebent pasigerti reikėjo tuo džiaugsmu ar išsiklykti: valio! Ligi užkimstant kakarinei. Ir nieko panašaus mes nematėme, nei anuočės Panevėžyje, nei dabarties Vilniuje. Niekas lietuvių nesukliko tuščiu šauksmu; niekas gilaus savo jausmo nepaskandino svaigaluose. Esama tokių jausmų, tikriau, tokio saiko jausmų, kurs nebeišeina laukant, nes visas jis esti reikalingas paties vidui. Jei mėgintumei tai parodyti, tik užsigautumei: neparodytumei mažutę jų dalelę ir tai būtų netikra.

Be to, įgimtas mūsų rimtumas nepavelija šaukti opa, neperšokus, ir rengtis jūrių uždegtų, nepabandžius, ar tai galima. Lietuviai tesidžiaugia jau esamais, ne būsimaisiais dalykais; jau matydami gerų vaisių. Kaip gali striksėti ir šūkauti jaunas žmogus, tik-tak paleistas laisvas eiti platun pasaulin ir, kaip tesės, savarankiai tiestis sau gyvenimo kelią? Laisvas tai laisvas. Tik pakeliui daug pelkynų, girių ir dykynių; daug nuodingų šliužų, daug plėšriujų žvėrių, daug visokių trūkumų. Ar visam kam nugalėti užteks pajėgų? Ir išmintis jam sako sako tada pavaliosi, kai perbrisi vieną antrą sletuvą, vieną antrą tankynę; perbrisite, neprigėrę, nesusidraskę, bent luoši netapę.

Daug jau mums buvo įvykusių vilčių; tik daug ir užsivylimų. Būkime gi pakantrūs ir atsargūs. Gi mūsų sulaikomas, neišeikvotas džiaugsmas testiprinie mūsų pačių sielą sunkių sunkiausiam darbui dirbti!

Kun. J. Tumas.

Utena. Apie 1916-1918 m. ( nuot. https://www.miestai.net)

Šaltinis: Tumas-Vaižgantas, J (1918, Spalio 27). Ūdrotomis valandomis. Lietuvos aidas 117 (165), p. 2. [žiūrėta 2018-08-16] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66580&seqNr=2