1918 m. spalio 26 d. | Pranciškus Žadeikis | Susirinkimai

Politiškasai gyvenimas virte virė, kiekviena diena buvo istoriška, o čia mūsų tautiečiai, persisunkę šiaurės raugu, to nesupranta, jiems rūpi pragaras tarp žmonių tverti.

Pradėjau nuo susirinkimų, nes, matant vokiečių žūtį, reikėjo pasitarti, kas daryti ir kaip darbo imtis. Taigi 25 spalio dieną sukviečiau pas save visą Skuodo gana neskaitlingą šviesuomenę ir šiaip sau piliečius, kuriems išveizdėjo, jog mūsų krašto ateitis rūpi. Dalyvavo tat susirinkime, be dvasiškijos: 1) A. Šilgalis, laikraščių korespondentas, pasirašęs slapyvarde Damazas Treigys, 2) Kazimieras Andrėkus, provizorius, 3) Kazimieras Jazbutis, vartotojų bendrovės vedėjas, 4) Venslauskis, krautuvės savininkas, 5) Bertašius, liaudies mokytojas, 6) Kazimieras Karkauskas, antras liaudies mokytojas, 7) Boleslovas Jonynas, Skuodo gimnazijos mokytojas, 8) Vincas Žemelis, darbininkas, ir 9) Damulis, be užsiėmimo. Kaipo šeimininkas atidariau susirinkimą ir pakalbėjau ragindamas susirinkusiuosius rikiuotis, nes aiškiai matome, jog vokiečius netrukus giltinė raus. Nė vienas prieš mano kalbą nieko negalėjo pasakyti, bet prasidėjo tušti ginčai, ypač daug kalbėta apie ūkininkų nuožmumą, kurie lupą baisias kainas už valgomuosius daiktus. Visi susirinkusieji gerai žinojo, jog brangumo priežastis buvo vokiečių rekvizicijos ir žydų šmugelis, bet kažkodėl reikėjo ūkininkus smerkti. Tai buvo kairiųjų taktika, į tą pusę krypo Damulis, Jonynas ir Bertašius. Suprantama, jog nieko nutarti negalėjome, bet visgi pamatėme tokio pasitarimo reikalą ir nutarėme rytą vėl susirinkti. Matant mūsų šviesuomenės tokį nuomonių skirtumą, ypač nerangumą ir nenorą imtis visuomeniško darbo taip svarbioj valandoj, tiesiog ėmė nusiminimas, vadinasi, leiskis žmogus į dugną ir gana. Politiškasai gyvenimas virte virė, kiekviena diena buvo istoriška, o čia mūsų tautiečiai, persisunkę šiaurės raugu, to nesupranta, jiems rūpi pragaras tarp žmonių tverti. Įmanytumei žmogus dangų ir žemę pajudinti, sieki į visus savo širdies ir proto užkampius, kad surastum tenai tiems žmonėms prirodymų, kad jie suprastų, kas mūsų kraštui, mūsų tautai brangu ir naudinga! Atėjo laikai, daug blogesni negu vokiečių vergija, dabartiniai rūpesčiai ir neramybė buvo kur kas skaudesni, negu vokiečiams ateinant. Lig šiol mes savo vargus įrašinėdavome į svetimų mūsų krašto užgrobikų atskaitą, nūn jau mūsų pačių votis nuodijo mus karčiausia tulžimi. Tokios mintys buvo dabar mūsų kasdieninė duona, nebimdavo nei miegas, nei poilsis. Vienintelė viltis – tai Dievas. Sunkiausiose valandose tardavau „Domine, in manu tua sunt omnia jura regnorum!“ [Dieve, Tavo rankoje yra visų valstybių teisės] Dabartis buvo kieta kaip plienas, ateitis gi už naktį tamsesnė.

26 spalio – vėl susirinkimas. Renkasi tie patys. Šiandien kalbama apie ginkluotos jėgos reikalingumą, ypač milicijos. Ginkluotoji jėga žavėte žavėja kairiuosius, jie nori ją savotiškai surikuoti, kad pavergtų visus kitus luomus. Eina smarkiausi ginčai. Dauguma stovi už tai, kad milicija privalo būti bepartyvė, vienas tik Damulis pasilieka prie savo kažin kokios nuomonės. Bet kaip tokią miliciją sutverti? Gavęs balsą, tariau: „Štai, brangūs tautiečiai, paduokime sau rankas ir tarkime: „Štai mes, visi čia susirinkusieji, tai pirmieji Skuodo piliečių gyvasties ir turto gynėjai, vienas už visus, visi už vieną!“ Bet, deja, taip buvome vieni kitiems svetimi, jog tie mano žodžiai išveizdėjo kai kokia pašaipa.

Liūdnai baigėsi mūsų antrašai susirinkimas, sunkios mintys gulte gulė ant širdies.

Pranciškus Žadeikis (nuot. Vikipedija)

Šaltinis: Žadeikis, P. Didžiojo karo užrašai, Vilnius, 2013, p. 364-365.