1918 m. spalio 24 d. | Vladas Nagevičius | Kariuomenę steigiant
Štai sulaukėme ilgai laukto momento, kuomet laisvai ir viešai galėsime steigti visa, kas reikalinga mūsų valstybei sudaryti ir apsaugoti. Turime tiek darbo, kad, kaip kažinkas išsitarė, nėsą laiko pasidžiaugti ir pasigėrėti naujienomis.
Štai sulaukėme ilgai laukto momento, kuomet laisvai ir viešai galėsime steigti visa, kas reikalinga mūsų valstybei sudaryti ir apsaugoti. Turime tiek darbo, kad, kaip kažinkas išsitarė, nėsą laiko pasidžiaugti ir pasigėrėti naujienomis. Jau pirmomis kariuomenės kūrimo dienomis atsistojame neprityrę akyvaizdoje sunkių ir surištų su žymiomis išlaidomis klausimų: tarp kitų su reikalu greitai ir aiškiai nustatyti mūsų kareiviams apdarą. Atkreipdamas karininkų ir visuomenės duomę į šį klausimą, manyčiau, kad reikalas būtų parodyti pamatinius dėsnius, kuriais vaduodamies turėsime pagaminti tinkamą uniformą mūsų kareiviams. Nurodyčiau: 1) drabužių pigumą, 2) sveikatos žvilgsniu tinkamumą, 3) karinių paženklinimų nustatymą ir tautinio stiliaus išreiškimą. Dėliai dabartinio begalinio pirktos gelumbės brangumo reikia mąstyti apie naminius dirbinius, ir noromis nenoromis sustoja mintis prie mūsų naminio pilko milo – šilto, gražaus ir, palyginti, nebrangaus. Tarnavęs apie 10 metų kariuomeėje ir prisižiūrėjęs įvairių šalių uniformoms, matyčiau tinkamiausią mūsų kareiviui tą mundurą, kurs vartotas buvo Rusų dvardijoje, su bortu užsegamu kabliukais ir išdešinio šono krūtinės, gerai apsaugantį krūtinę nuo sušaldymo, kai tai lengvai gali atsitikti nešiojant mundirus, užsegamuose per krūtinės vidurį (pav.vokiečių kariuomenėje). Apykaklę nurodyčiau aukštą ir atlenktą, kaip frenčuose dėl jos patogumom praktingumo ir gero kaklo apsaugojimo. Kelnės į ilgus aulus įdedamos galima būtų iš tos pačios medžiagos dirbti. Šinelis taip pat iš naminio milo galėtų būti bent kiek panašiai į Rusų šinelį siūtas jį šiuo ar kitu būdu. Atsižiūrint į kepurės tipą, nuo senų senovės Lietuvoje vartojamą ir nenorint perdaug ką nors svetimo stiliaus gaminti, manyčiau, kad pritiktų mūsų kariuomenei formatas, anglų armijoje vartojamas, su plačiais viršaus kraštais ir dideliu charakteringumu, jūrininkams beveik gorinzotaliai nustatytu lezgiu, gerai apsaugančiu akis nuo lietaus ir saulės spindulių: prie kepurės dirželis. Kepurė žiemos laikui iš milotos pačios spalvos. Visi drabužiai iš nedažytų vienodo pilkumo vilnų. Prieidami prie 3 punkto: karinių paženklinimų nustatymo ir tautinio stiliaus išreiškimo, ir imdami duomon štai ką: a) tris L. V. Tarybos nustatytas tautines spalvas: geltoną, žalią, raudoną; b) L. Valstybės simbolį – Vytį; c) norą matyti kareivį, papuoštą, kiek tai kariuomenės būdas leistų, mūsų tautiniais sodžiaus dailės dirbiniais: juostomis (pavyzd.paprotys Škotijoje, tautinės spalvos Rumunijoje), įsivaizdinkime dabar jaunikaitį aukščiau aukščiau paminėtu būdu dailiai ir gražiai pasiūtais miliniais drabužiais apdarytą, paženklinkime ir pagražinkime jį tokiu būdu, milinės kepurės lankas aptrauktas geltona gelumbe, iš pryšakio žvaigždės vietoje baltas L. Vytis ant raudono skydo, apsuptas žaliu rūtų vainikėliu. Tokiu būdu ant kepurės išrodyta tautinės spalvos ir Lietuvos ženklas. Ant apykaklės iš pryšakio dviejų pirštų ilgumo ir platumo iš abiejų pusoų taip pat geltonus gelmubės petlicos, ant kurių bus nustatyti numeriai pulkų ir ginklo rūšies ženklai. Aplemai (kantai) aplink apykakles ir pagal mundiro borto tos pačios spalvos. Kelnės su geltonais lampasais ar aplėmais (kantais). Mundiras dailiai apjuostas namini odarbo juosta, atsiųsta ant tam tikto storumo šikšnos diržo su tam tikru mazgu ant šono sukabamais galais. Juostų spalvos ir įvairumas iš viso kareivio apdaro vienintelis dalykas ram tikrose ribose pavedamas išreikšti jo individualiniam ar jo kaimo bei apygardos skoniui. Juosta ant šinelio šikšninės balta ar geltona, apykaklė kaip ant munduro.
Nupiešdamas skaitytojams vaidintuvėje panašų lietuvio kareivio paveikslą, turėjau tikslą išreikšti pageidavimą, kad tasai Lietuvos karininkas neturėtų išvaizdos kažkokio iždo tarno, o kad liktų jis savo tėviškės ir liaudies tikras vaikas ir kad savo asmenyje stilizuotų tą kareivį, bernelį, taip gražiai apdainuotą mūsų liaudies poezijoje.
V. Nagevičius

1919 m. laikinosios Lietuvos kariuomenės uniforma antpetis ir kokarda (nuot. http://www.plienosparnai.lt/page.php?1137)
Šaltinis: Nagevičius, V (1918, Spalio 24). Kariuomenę steigiant. Lietuvos aidas 114 (162), p. 2. [žiūrėta 2018-08-16] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66578&seqNr=2