1918 m. spalio 23 d. | Petras Klimas | Lietuvos valstybė ir žydai

Taip šią valandą lietuvių tauta gali statyti klausimą žydams, kurie gyvena jos žemėje ir kurie nori jos valstybėje naudotis savo tautinės kultūros plėtojimosi laisve, nes tą laisvę lietuvių tauta ne tik yra pasiruošusi perleisti, bet ir stato savo demokratinės valstybės politikos uždavinių ir principų eilėn

Šiandien Lietuvos žydų klausimas darosi opiu ne tik dėlto, kad žydai Lietuvoje yra žymiausia tautinė mažuma. Žydų klausimo reikšmė kyla ypačiai dėl tos priežasties, kad žydai yra, galima sakyti, sprendžiamas gyventojų gaivalas mūsų miestuose. Daugumoje mūsų miestų ir miestelių žydai sudaro per 50% visų gyventojų. Todėl atsižvelgiant į miestų svorį šalies politikoje ir kultūros darbe, žydų klausimas Lietuvos valstybei negali būti kokios antraeilės reikšmės. Lietuvos visuomenė ir kuriamieji Lietuvos valstybės organai dėl tų priežasčių į žydų klausimą privalo rimtai atkreipti dėmesį ir tinkamai jį įvertinti mūsų pačių ir viso krašto bendram reikalui. Mes privalome čia tam pačiam bendram valstybės reikalui mokėti plačiau pažiūrėti į santykius su žydų visuomene, pergalėdami tas sunkenybes, kurios kyla dėl atskirų pasielgimų bei darbų prieš karą ar karo metu. Mums nėra reikalo slėpti ar nutylėti visos eilės patirtų ir patikrintų faktų, kur atskiri žydų visuomenės nariai prieš karą ir ypačiai karo metu visai neatsižvelgdami į Lietuvos bendruosius interesus ir josios sunkų stovį, naudojosi ir naudojasi nelemta proga savo egoistiniams pelnams vaikyti. Taip pat žydų beveik visuotinai pastebimas nemokėjimas tinkamai ir laiku susiorientuoti lietuvių tautos siekimuose ir jos santykiuose su įvairiais jos politikos ir tautinės kultūros priešininkais – lietuvių visuomenės akyse žydams atima žymią dalį tos kiekvienam piliečiui privalomos pagarbos, kuri tankiai suderina net mūsų mišriausią visuomenę į vieną kultūros bendravimo ir darbo vienetą.

Tačiau tatai minėdami, turime būti ir griežtai bešališki: prikišdami tatai žydams, mes darytume didžiausią neteisybę, jeigu užmirštume, jog tokią pat pagarbą praranda arba jau praradę daugelis ir iš mūsų pačių tarpo. Mes taip pat neturime užmiršti, jog žydų gyvenimo sąlygos ir visas jų amžių amžiais lemtas likimas tuo atžvilgiu juos ir daugiau pateisia, negu kitus mūsų piliečius ypačiai tuos, kurie ne tik nemoka įspėti daugumos reikalų, bet ir tiesiog bei viešai juos niekina ir trempia. Ir šiandien, kada mes keliame valstybės kūrimo klausimą, tie skirtumai turi pagrindinės reikšmės.

Jeigu mes neliesime tam tikrų nesimpatingų to ar kito žydų sluoksnio ypatybių, kurios yra tiesioginis trūkstamos kultūros padaras, – tai apskritai žydams visiškai nėra kliūčių Lietuvos valstybėje ieškoti tinkamo savo reikalų patenkinimo. Pats tas patenkinimas, visų pirma, savaime sutampa su pačios Lietuvos valstybės esme ir egzistencija. To, priešingai, mes negalime pasakyti, kada kalbame apie tuos Lietuvos lenkus, kurie, būdami mažuma, savo reikalų patenkinimo nemoka įsivaizduoti nepriklausomoj Lietuvos valstybėje ir reikalauja Lietuvą į Lenkiją įjungti. Antra gi vertus, demokratingoji Lietuvos visuomenė, kuri niekumet savo istorijoje neužsiminėjo kitų tautų vergimu arba jų persekiojimu ir kuri šiandien tvirtai stovi už tautinių mažumų politikinių teisių lygybę ir kultūrinio darbo laisvę, duoda valstybėje ir patiems žydams garantijų jų ypatingiems tautiniams siekimams vykdyti savo vidaus kultūros srityje.

Tiesa, žydams gali atrodyti naudingiau, kad ir neturint savo tautinės teritorijos, gyventi vienoje didelėje valstybėje, negu po atskiras mažesnes valstybes.

Bet kadangi toks vienas žydų naudos numatymas savaime negali nuspręsti bendro valstybių kūrimo klausimo, tai suprantama, jog tokie tepageidaujami „naudingi“ daiktai negali būti dedami į pačių žydų veikėjų jų realinės politikos pagrindan. Tatai ypačiai tenka pabrėžti tais atvejais, kada valstybės kūrimas pagaliau ima gauti aiškias sienas ir formas. Jeigu žydai kaipo eksteritorialinė tauta, ir tuomet laikytųsi vien tik geresniųjų pageidavimų, jie tuo būdu ne tik nustotų aktyvių piliečių svaros politikoje, bet ir tiesiog eitų prieš savo tautinius interesus. Nes jokia, ypačiai tautinės daugumos valstybė negali perdaug likti aukotis tų sluoksnių ar grupių gyvatos apdraudimui, kurios pačios nė kiek neprisidėjo prie pačios valstybės sukūrimo, jau nekalbant apie jos priešininkų grupes.

Berods, žydų susiorientavimas ir jų dalyvavimas kuriamajame Lietuvos valstybės darbe turėjo ligi šiol didžiausių sunkenybių dėl mūsų rytų bylos neaiškumo. Pačiam Vilniui esant tos bylos priešakyje, žydams, bent vilniečiams, sunku buvo aiškiai ryžtis ton ar kiton pusėn. Be to, ir pats lietuvių tautos judėjimas, kaip ir Lietuvos nepriklausomybės obalsis žydams vis dar buvo didesnė naujiena. Visa tai ir buvo priežastys, dėl kurių mūsų pakraščių žydai dar turėjo pagrindo svyruoti ir lūkuriuoti.

Bet lig tiktai žydų visuomenė įsitikino, jog tie rytai su Vilnium, Lietuvos sostine, Lietuvos valstybei yra būtiniausioji būtinybė, conditio sine que non, ir kad toji būtenybė remiasi tvirtu lietuvių tautos etnografiniu, istoriniu ir ekonominiu pagrindu, – būtų didžiausia žydų politikos klaida laukti arba ieškoti savo reikalui kokių pašalinių faktorių, kurie dirbtinai galėtų nuveikti tą lietuviams būtenybę. Nes toks laukimas ar ieškojimas bet kuriuo atveju turėtų atsiversti tik pačių žydų nenaudai, jei būtent, mūsų rytai, su Vilniumi netektų Lietuvai, tai žymi dalis priežasčių ir kaltės lietuvių tautos akyse nukristų ir ant žydų visuomenės, ir tatai turėtų atsiliepti jų stovyje Lietuvoje; jeigu tie rytai ir Vilnius vistik paliktų Lietuvai, bet prieš žydų orientaciją, tai vėl suprantama, jog toks palikimas negalėtų žadėti žydams norimų laisvo plėtojimosi sąlygų, nes verstų Lietuvos visuomenę atspariai laikytis atsargumo jų reikalų atžvilgiu. Drauge toks stovis pats savaime sunkintų pačios valstybės normalinį ir sklandų gyvenimą ir vėl kenktų tuo pat žygiu jų atskirų dalių plėtojimuisi.

Taip šią valandą lietuvių tauta gali statyti klausimą žydams, kurie gyvena jos žemėje ir kurie nori jos valstybėje naudotis savo tautinės kultūros plėtojimosi laisve, nes tą laisvę lietuvių tauta ne tik yra pasiruošusi perleisti, bet ir stato savo demokratinės valstybės politikos uždavinių ir principų eilėn.

Vilniaus žydų krautuvės, apie 1917 m. ( nuot. https://www.miestai.net)

Šaltinis: Klimas, P (1918, Spalio 23). Lietuvos valstybė ir žydai. Lietuvos aidas 113 (161), p. 2. [žiūrėta 2018-08-16] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66577&seqNr=2