1918 m. spalio 23 d. | Į Draugus mokytojus

Draugai! Mokytojo vardas lygiai visiems garbingas, ar mažiau ar daugiau ištesi, kol doriškai nesusiteps. Tai dirbkime tėvynės darbą bendrai, kits kitam padėdami lavintis dorybe, mokytojo etika, padėdami ir žinių vis daugiau įgyti

Man daug kartų teko girdėti vienų mokytojų negandavimą kitais. Sugrįžę iš Rusijos skaito pažeminimu vadintis draugais tų, naujųjų mokytojų, kuriuos rado savo paliktoje vietoje. Daug dėlto sėdi kame nors sodžiuje be jokio darbo, bet tik nesusidėjus su niekinamaisiais. Ar gi tai ne keista? Auksas ir pelenuose žiba, tai savo skaistybės sugrįžusieji nenustos. Gi karo laiku mūsų mokytojai ką gi taip jau nedori, be sąžinės likę. O ne! Tai dažniausiai puikus, darbštus jaunimas; jis gėdos mūsų tautai jokiu būdu nedaro, kad ir ne taip mokytas. Gi kuo čia jau labai didžiuotis, metus savo kraštą, pabėgus paskui savo direkcijas, ieškant šiltų vietelių, liaudį paliekant vieną. Juk tai buvo aišku. Bėgimas nuo savo liaudies kunigų, mokytojų dar laukia savo įvertinimo.

Rusų valdininkų, senosios rusų valdžios sėbrų vietą užėmė, kas kiek ištesėdamas, tie, kurie likę su liaudimi bendro vargo vargti. Ar už tai jie pelnos pirmųjų panieką? Jie darbavos tėvynei už menkiausį atlyginimą arba ir visai be atlyginimo, puse svaro juodos duonos misdami ir vis dėlto patys lavindamies ir kitus mokydami. Tai ir jie verti yra būti mūsų draugėje.

Lengvinkime, o ne sunkinkime kits kitam gyvenimo ir amato naštą.

Pasilsėję atostogomis, bendrai kibkime Lietuvos ateities statytų – būsimųjų piliečių šviestų ir dorintų. Kiek dorų, nepagedusių jaunų sielų, lyg purios žemės, laukia sveikų sėklų pasėjant.

Liuda Tomkytė.

Papilės Simono Daukanto pradžios mokykla (nuot. https://www.miestai.net)

Tomkytė, L (1918, Spalio 23). Į Draugus mokytojus. Lietuvos aidas 113 (161), p. 4. [žiūrėta 2018-08-16] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66577&seqNr=4