1918 m. spalio 22 d. | Liudas Noreika | Dvilinka taktika

Tikrieji Lietuvos gyventojai, milžiniška savo dauguma, per savo atstovybę Lietuvos Tarybą yra jau apsisprendę ir paskelbę Lietuvą laisva nepriklausoma valstybe su sostine Vilniuje. Su tokiu faktu privalo skaitytis visi. Tačiau Vilniaus lenkai ir lenkininkai laužo tą teisę.

Lenkai griebiasi visokių priemonių savo grobiamiems imperialistiniams tikslams ir siekiniams pasiekti ir pateisinti. Jie ypatingu būdu taikina į save bei aiškina ir Vilsono taikos programą, kas jiems netinka joje, apleisdami, o kas reikalinga jų tikslams, pridėdami.

Vilsonas savo taikos programoje būsimiems tautų ir valstybių santykiams patvariai nustatyti ir kitokiems ginčams bei barniams tarp jų pašalinti pamatiniu dėsniu taikiem tautų ir valstybių gyvenimu sutvarkyti, nustatė pačių tautų apsisprendimo teisę. Taikindamas tą dėsnį ypačiai į lenkus, jis pažymėjo, kad visos neginami lenkų gyvenamos žemės turi būti suvienytos ir iš jų visų turi būti sudaryta nepriklausoma lenkų valstybė.

Tautų apsisprendimo dėsnis, Vilsono taikos programon įdėtasis, nėra iškeltas per šį karą tik tam, kad jis būtų tik vieniems lenkams į save taikintinas; priešingai, jis lygiai tinka ir taikintinas yra ir visoms kitoms tautoms, taigi ir lietuviams, ukrainiečiams, latviams, suomiams, įgauniams, čekams ir tt. Liesdamas ypačiai lenkus, tas dėsnis reiškia tik tiek, kad visos neginamai, vadinas visu plotu iš senovės lenkų gyvenamos žemės privalo būtų sujungtos į lenkų valstybę, o ne tai, kad apskritai visi kraštai, kuriuose tik yra bent saujelė lenkų arba save lenkais vadinančių žmonių, turėtų būtų prikergti prie Lenkijos.

Lenkai gi, jų visuomenė ir spauda, kitaip supranta minimąjį tautų apsisprendimo dėsnį ir kitaip aiškina Vilsono taikos programą, lenkdami visa tik į save vieną. Jie sako, kad visos žemės ir kraštai, buvę kada nors kokiu nors būdu surištos arba susirišusios su Lenkija, turinčios grįžti prie Lenkijos. Tokiu būdu jie siekia Lietuvos, Gudų, Ukrainos dalių ir net Latvių.

Jeigu koks dėsnis arba pradas gyvenimui yra tikęs ir vykintinas, tai juo naudotis privalytų turėti teises visi lygiai, visas pasaulis, o ne vienas kas nors arba kuri nors tauta ar valstybė. Tačiau, jeigu lenkų sugalvotąjį dėsnį pradėtų gyvenime vykinti ir kiti, o ne tik jie vieni, tai galima įsivaizdinti, koki visuotinė maišatis kiltų pasaulyje. Ir patys tokių dėsnių sumanytojai nebegalėtų jais pasidžiaugti. Nes juk lygia teise, kaip lenkai smeigiasi prie Lietuvos, Gudų ir kitų nesavų kraštų, dangstydamies tuo, kad tie kraštai kadaise yra buvę su Lenkija viena valstybė arba su ja susirišę, taip rusai galėtų reikalauti atgal Lenkijos, Turkai Bulgarijos, Serbijos, Graikijos ir Rumunijos, pagaliaus Krymo ir dalies Ukrainos, Švedai Suomijos, Igaunių, Livžemių ir t. t., nes tie kraštai kadaise yra buvę prie Rusijos, Turkijos, Švedijos.

Be to, lenkai pretenduoja prie Lietuvos ir kitų kraštų ne tik dėlto, kad Lietuva kitą kartą yra buvusi susirišusi si Lenkija valstybiniais ryšiais, bet ir dėlto, kad Lietuvoje ir kituose kraštuose yra likę lenkų. Tačiau ir tą dėsnį ėmus plačiai vartoti pasaulio tautų ir valstybių gyvenimui tvarkyti, išeitų tokia pat nesąmonė, kaip ir pirmiau minėtoji. Ir šiuo atveju Turkai galėtų reikalauti sau Bulgarijos, Rumunijos ir t.t, Švedai – Suomijos, Rusai ir Vokiečiai – Lenkijos, nes Bulgarijoje, Rumunijoje yra apsčiai užsilikę turkų, Suomijoje – švedų, Lenkijoje – rusų ir vokiečių (imant ypač Poznanę).

Tokie tai yra lenkų pamatai, kuriais jie remia savo užgaidas pasigrobti Lietuvą, o jei ne visą Lietuvą, tai bent didesniąją jos dalį su Vilniumi. Kokios vertės jie yra ir kiek tinkami pasaulio tautų ir valstybių santykiams tvarkyti, matyti iš kelių parodytųjų pavyzdžių.

Nežiūrint to, lenkai vis tik stengiasi savaip. Juk nieks nepasakys, kad Lietuva yra neginamai lenkų gyvenama šalis. Ar paimsime Lietuvos šiaurę, ar pietus, ar rytus, niekame nerasime lenkų gyvenant vienu plotu. Didelė tikrųjų šalies gyventojų dauguma yra lietuviai ( kai kurie, ypač rytuose, apgudėję arba ir aplenkėję), dalimi gudai ir žydai miestuose, kurių, palyginti, bus daug daugiau, negu lenkų. Tačiau lenkams tai nesvarbu. Apsisprendimo teisę jie pripažįsta tik sau, kad ir saujelė būdami visoje šalyje. Kad tikrieji Lietuvos gyventojai taip pat turi teisės apsispręsti ir spręsti savo krašto likimą, jie to nepripažįsta.

Tikrieji Lietuvos gyventojai, milžiniška savo dauguma, per savo atstovybę Lietuvos Tarybą yra jau apsisprendę ir paskelbę Lietuvą laisva nepriklausoma valstybe su sostine Vilniuje. Su tokiu faktu privalo skaitytis visi. Tačiau Vilniaus lenkai ir lenkininkai laužo tą teisę. Ir dar kaip – viešu priešvalstybiniu aktu, viešu krašto išdavimu.

Tai, ką buvome pažymėję, kaipo netikėtą dalyką, kad ruošiamos demonstracijos reikalauti prijungti Vilnių prie Lenkijos, Vilniaus lenkai norėjo tikrai įvykinti. Praėjusiame sekmadienyje, spalių 20 d., po iškilmingų pamaldų katedroje jie ryžosi padaryti politikinę pačių Lietuvos valstybės pamatų griaunamą manifestaciją reikalavimo obalsiu prikergti Vilnių ir net visą Lietuvą ( kaip skelbė lenkų komiteto mėtomi atsišaukimai) prie Lenkijos. Tai atviras žygis prieš valstybę. Ar galėtų taip darytis Lenkijoje, sakysime, Lodzėje arba Varšuvoje, kad tų miestų vokiečiai arba žydai, kurių ten daug yra, imtų reikalauti prijungti Varšuvą ir Lenkiją prie kokios nors kitos valstybės. Ką tada pasakytų ir kaip pasielgtų lenkai?

Nr.

Vilniaus turgaus halė. (nuot. https://www.miestai.net)

Šaltinis: Noreika, L (1918, Spalio 22). Dvilinka taktika. Lietuvos aidas 112 (160), p. 2. [žiūrėta 2018-08-16] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66576&seqNr=2