1918 m. spalio 22 d. | Lietuviai svetur

1863 m. maištą rusai į keletą dienų buvo apmalšinę. Paskui prasidėjo griežčiausias rusinimo metas Lietuvai. Rusinimo darbas buvo varomas valdžioje, ir prie teismo, ir bažnyčioje bei mokykloje. Daug labai pakenkė lietuvybei uždraudimas vartoti lietuvių kalbos laikraščiuose ir knygose. Todėl 1905 m., kada po revoliucijos meto parėjo kiek laisvesnė gadynė Lietuvai, jau lietuvių kalba buvo likus beveik vien tiktai ūkininkų vartojama kalba. Lietuvos bajorai ir didi dalis jos šviesuomenės buvo seniai jau sulenkėję. Per aną rusinimo gadynę daugelis lietuvių atprato gimtosios savo kalbos, vadinasi, nutautėjo. Per tai pagalios ir atsidūrėme tokiame padėjime, kad per žmonių suskaitymus sunku besužinoti, ar kas yra lietuvys, arba lenkas, arba rusas; nes daugelis lietuvių jau nebešneka lietuvių kalba, bet vis tiek jis nėra lenku virtęs arba rusu. Šiuo metu daug statoma darbo, kad apvalius ir išdirbus tobuliau lietuvių kalbą; šitas darbas ne po ilgo atneš geistinojo vaisiaus.

Taigi stipriausiasai tautos ryšys, vadinasi, kalba, lietuviuose labai buvo jau sumenkėjęs. Bet priėjo čia dar vienas kitas dalykas, kas suteikė baisiausį smūgį kantriajai, bet branduolyje sveikai lietuvių tautai: Lietuva turėjo pakęsti baisiausį ūkinį prispaudimą, kuris pagalios vertė daugelį lietuvių išsikraustyti svetur. 80-ais metais pradėjo rusai žemėje varyti savo kolonizaciją kuo žiauriausiu būdu. Lietuviams sodiečiams buvo užginta turėti daugiau per 60 desėtinų [dešimtinių] žemės. Valdžios įstaigose jokiam lietuviui nebebuvo duodama darbo arba valdininko vietos. Valdininkais buvo pristatyti griežčiausi rusai, kurie aštriai dabojo, kad nepatektų į valdininkus Lietuvoje jokis lietuvys. Ypač nuo to Lietuvai teko nukentėti tuomet, kada šiuo karo metu rusų valdininkai, bėgdami nuo vokiečių, paliko šį kraštą; nes tuomet žemė paliko be jokių prityrusių valdyti kraštą žmonių, ir atėjusiems vokiečiams teko visas krašto tvarkymas ruošti iš naujo.

Nėra ko stebėti, jog prieš 1905 metus lietuvių tiek daug keldavosi, kad dabar trečia dalis lietuvių tautos gyvena svetimuose kraštuose. Tatai reiškia tėvynės nuostolį, kuris nekaip veik tebus galima pataisyti. Didžiausia lietuvių iš čion srovė išplaukė jungtinėsna Amerikos valdijosna. Anais laikais dažnai pastebėdavome pilnus traukinius išeivių. „Tai rusų išeiviai“, sakydavo kiekvienas. Nes tuokart Rytprūsiuose nedaugelis težinojo ką apie lietuvių vargus, Rusijoje siena buvo aklinai uždaryta.

Visose buvusios Rusijos dalyse išsiskleidę gyvena apsčiai lietuvių. Didesnių būrių yra Petrapilėje, Rygoje, Odesoje, Liepojoje ir Mintaujoje. Tose vietose draugijos gaivina bendrą tautybės klausimą. Tatai bent galima sakyti apie aukštesniuosius luomus. Prastuoliai lietuviai, kurie iš namų nebuvo išsinešę nė noro išlaikyti savo tautos kalbą, daugumas lietuvybei yra dingę. Tačiau jie anaiptol nėra virtę rusais, tatai parodo dabar iškilęs lietuvių gaivalas tokiose vietose, kur jo visai nesitikėjo.

Šiandien Nemuno pakraščiais gyvena 1,7 milijono lietuvių, o beveik tiek jau yra išsikėlę svetur. 900 000 lietuvių atsisėdo Amerikoje, kame jie sudarė daugel draugijų ir pasigamino nemaža raštų, ir taipo išlaikė nepertrauktus ryšius su tėvyne. Keletas Amerikos lietuvių draugijų, pav. Amerikos lietuvių sąjunga, ir Lietuvių katalikų sąjunga skaito apie 14 000 narių. Jog Amerikos lietuviai senąją savo tėvynę šelpė, tatai jau visi žinome; o kad jie labai įdomauja, kokis bus naujosios Lietuvos sutvarkymas, tatai parodo neseniai įvykę pasitarimai Šveicijoje.

Nelabai kas žino, jog Kaukazo krašte yra svarbi lietuvių nausėdija, kuri labai traukdavo lietuvių išeivius. Vokiečių kariuomenei žengiant tolyn, daugelis bėglių nusikraustė šitosna nausėdijosna, ir Kaukaze nebebus kiek žymesnės vietos, kurioje negyventų lietuvių. Prieš karą Tiflise buvo lietuvių centras, kurio draugijos savo nariais skaitė daug veikiančių lietuvių. Šiandien Tiflise esą daugiau per 1 200 lietuvių, didesnių lietuvių nausėdijų randi dar Bakuje, Batume, Karse. Neseniai jos vėl susimezgė su tėvyne.

Neblogiausios bus Lietuvos jėgos, kurios gyvena už etnografinių Lietuvos sienų. Išrišus žemės klausimą, jos norės pargrįšti Lietuvon. Su jais parkaks Lietuvon šviesuolių, vadinasi, valdininkų, prigulinčių į mokytus pašaukimus, pirklių, pramoninkų, įvairios rūšies amatininkų, darbininkų, sodiečių ir t.t. Svetur jie bus apsipažinę su geresnėmis metodomis veikimo. Savo kraštą jie buvo palikę dėl to, kad dėl blogos rusų valdžios namie jokiu būdu negalėjo pakilti. Dabar jie savo darbais galės skatinti kultūrą.

Dėl to Lietuvai labai rūpi jos sūnūs, gyvenantys svetur.

1917 m. Tiflise įvykusio pirmojo Kaukazo lietuvių organizacijų atstovų suvažiavimo metu įsteigta ir išrinkta Kaukazo Lietuvių Taryba. (nuot. http://www.tbn.lt/enews/id-2017_metu_naujienos-news-kaukazo_lietuviu_tarybai_jau_100_metu.html)

Šaltinis: Lietuviai svetur. (1918, Spalio 20). Dabartis (168), p. 3. [žiūrėta 2018-10-18] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23963&seqNr=3