1918 m. spalio 20 d. | Vilius Gaigalaitis | Rūpimuoju klausimu

Lietuvių Universiteto reikalingumas aiškus, kaip ant delno, ką čia ir bekalbėti. Taigi belieka visa energija užpulti tuo mums rūpimuoju klausimu dabartinioji demokratinė valdžia, kad nebekliūdytų kurti Vilniuje lietuvių universitetą

Kalbu svarbiausiuoju šios gadynės klausimu – Lietuvių Universiteto klausimu.

Dar tebebūdami Rusijos, mes, studentai, turėjome žinių, buk jau nu rudens būsiąs atidarytas lietuvų universitetas. Džiaugiamės, kur nesidžiaugsi, ir daug svajojome. Tiek metų klajoję Rūsuose, galų gale, prisiglausime prie savos Alma Mater; čia, kaip suvargę, papurę areliukai po motinos sparnu išsilyginsime plunksnas, išsitaisysime vos išdygusius sparniukus ir galvas atkraginę, apžvelgsime mylimąją tėvynę, kur mums darban skristi. Čia apželdinsime savomis pluksnomis, čia galop pagyvensime savąja kultūra.

Deja, svajonės iki šiol lieka svajonėmis. Sugrįžę, pamatėme, kaip maža dar tuo klausimu padaryta, kaip maža net tup klausimu kalbama. Parašyta laikraštyje, kas buvo pažadėta; gi tolimesnis klausimo vystymasis palitka ateičiai. Jokių tikrų žinių nemokėjo mums duoti net Švietimo Komisija.

Gi studentija lietuvių universiteto laukia, kaip ryto išauštant; laukia, doriškai kęsdama. Daug studentų dar Rusijoje visokių aplinkybių buvo atitraukti nuo mokslo; sugaišo vienus kitus metus; kurie gi buvo likę Lietuvoje, sugaišo visu 3–4 metus. Tai reikia tinkamai įvertinti. Dar metai kiti be mokslo, ir daug kas pašvilps į mokslus dėl kasdienės duonos ar dar dėl ko kita. Gi ne dakeptų mokslavyrių turime ir be jų gana. Per ilgai laukdamas, žmogus tvirksti. Lauki lauki, svajoji svajoji ir nieko nesulaukdamas, pradedi stingti ir apipelėti. Ir be to aplinkybės perdaug sulaužė mūsų moksleivijos, daug jos svajonių išdraikė, daug takelių į užsibrėžtąjį tikslą užžėlė. Gi prisiejus atsisakyti nuo pamatinio gyvenimo tikslo, nuo vyriausio siekinio, – tokį smūgį retas kurs pakelia.

Gyvenimas sodžiuje be knygų, be draugės studentijai persunkus. Visi žino, kokį sunkų jungą velka mūsų sodžius, kiek ten neišverktų ašatų, neišpasakotos skriaudos skausmų suspringę stovi pagerkėleje kiekvienam sodiečiui. Įdėk į tokias aplinkybes jautresnį inteligentą, gi mūsų moksleivija niekados nebuvo surumbėjusi, užnejautrinta, ir jis po kiek laiko turės galvą suspaudęs bėgti, kaip akis išdegęs. Vienas draugas, pagyvenęs dvejetą mėnesių sodžiuje, taip ištarė: „Bėgu Rusijon, kad galutinai dvasia nesulūžtų“.

Moksleivija esanti reikalinga kaip tik gaivinti pavargusiam sodžiui. Tik kaip aklas ves kelią aklam, alkanas paguos alkaną? Juk mes patys esame per daug aptemę, kad ištesėtume kitus šviesti; perdaug pavargę, kad galėtume kitus raminti. Be savo Almos, be universiteto mes esame lyg iš lizdo išmesti paukšteliai, lyg išblaškytos avys. Alkani mes ir ištroškę; duokite universitetą, atsigausime ir pasistiprinsime ir lyg naujai atgimę, nešime sodžiui savo triūsą sermėgiams.

Studentija nerimsta, juda; važiuoja Vilniun pasiklausinėti ir nieko ten nelaimėję, vieni bando Vokion išsiveržti, kiti, kaip matėme, Rusijon. Vilniuje pakeliui sustojusių užtikau bent kelias dešimtis tikėjusių, jog svetinga Lietuvos sostinė neleis jų vėl bėgti svetur mokslo ieškoti. Jie nelengva širdimi ryžasi grįžti į svetimą žemę. Tegu tai žino Tautos Vadai ir gelbėja studentiją, sao Tėvynės viltį. Jeigu būtų lengva išvažiuoti į Vokią, mes beveik visos savo studentijos netektume.

Mus vertė kaišytis svetima kultūra Rusuose; mes ten, atskirti nuo gimtojo krašto, neišmokdavome dirbti savo žemei. Tas pat pasikartotų ir dabar; savieji dirvonai vėl ilgai gulėtų nepurenami.

Vilniaus senamiestis (nuot. https://www.miestai.net)

Šaltinis: Gaigalaitis, V (1918, Spalio 20). Rūpimuoju klausimu. Lietuvos aidas 111 (159), p. 2. [žiūrėta 2018-08-16] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66575&seqNr=2