1918 m. spalio 19 d. | Dėl tariamojo lenkybės pavojaus Lietuvoje

Neretai tenka išgirsti viena kita nuomonė, kad Lietuvai grėstų nemažas pavojus, jei prisiimtų į save Vilniaus ir Gardino gubernijų apgudėjusias sritis, esančias didelėje lenkų kultūros įtakoje. Užtektų, girdi, Lietuvai kraštų, kur gyvena gryniausi lietuviai. Sričių gi su mišriais gyventojais arba tokių, kur tie gyventojai yra apgudėję arba aplenkėję lietuviai, Lietuva turėtų išsižadėti. Šitą nuomonę skleidžia ir palaiko mūsų „globėjai“ lenkai. Iš pradžios jie tai darė atsargiai, dabar gi kaskart drąsiau.

Kiek pamatuotas tariamasis lenkų pavojus ir lenkininkų pretenzijos, suprasime geriau, arčiau pažiūrėję į skirtumą tarp lenkų ir lietuvių kultūros vaisių Lietuvoje. Lenkai ir lenkininkai mėgsta skelbti ir girtis, kad Lietuva esanti lenkų kultūros šalis. Tikrai gi yra visai kitaip. Lenkų kultūra Lietuvoje tarnavo ir tarnauja tik aplenkėjusiems bajorams ir ją pamėgdžiotojams miestelėnams. Valstiečiams gi, kurių yra daugiau ne keturis sykius tiek, kiek kitų gyventojų Lietuvoje, ji yra svetima. Ir ji yra svetima ne tik lietuviškai kalbantiesiems, bet ir aplenkėjusiems arba apgudėjusiems lietuviams. Ši kultūra nėra kilusi iš Lietuvos kevalo liaudies. Ji ėjo iš viršaus, iš bajorų. Ir tarnavo ji tų pačių bajorų ir turinčių su jais artimų ryšių, reikalams. Valstiečių gi reikalai tiek bajorams terūpėjo, kiek jie jai buvo naudingi.

Lietuvių gi kultūra, kilusi iš tautos branduolio – liaudies, vyriausiu savo tikslu pasistatė rūpintis liaudies gerove. Ji susyk suprato, kad nuo liaudies gerovės pareina apskritai visos šalies gerovė. Ir tai kultūrai liaudis karštai pritarė. Dėlto tos kultūros nešiotojai, lietuvių veikėjai, turi sau patikrinto plačiųjų minių paramos. Tokios gi liaudies, plačių sluoksnių paramos lenkų kultūra ir jos nešėjai Lietuvoje neturėjo ir neturi, nes jie, platindami lenkų kultūrą, žiūrėjo ne pačios liaudies, bet savo luomo arba asmens reikalų. Tai parodo, kad ir mūsų kai kurių lenkų pageidavimai valstybės žemes Lietuvoje išdalyti tik dvarininkams. Valstiečiams, sako jie, tos žemės nereikia.

Kiek lenkybės gynėjai turi paramos liaudyje, aiškiausiai rodo santykiai tarp lenkų dvarininkų ir liaudies Guduose, kur stovėjo lenkų legijonai. Tie legijonai, žinoma, gynė tik lenkus dvarininkus. Kaip gi jie elgėsi su liaudimi, matyti kad ir iš to, jog valstiečiai, pasitraukus legijonams ir vokiečiams, pradėjo žiauriu būdu lieti savo pagiežą ponams „globėjams“. Berods, šis pavyzdys, labai gerai žinomas lenkų ir lenkininkų politikos vadams, turėtų juos gerai pamokyti ir nukreipti juos į kitą kelią santykiusoe su lietuviais, Lietuvos liaudimi apskritai. Bet, deja! Ir iki šiol pilna lenkų laikraščiuose, kad kiekviena nelenkiškos liaudies pastanga pagerinti savo būvį yra pravardžiuojama „Chlopomanija“ ir demagogija. Kad tie lenkų laikraščiai nekitaip žiūri ir į lietuvių ir Lietuvos piliečių pastangas paruošti savo šaliai šviesesnę ateitį, geras liudininkas yra kad ir „Dzennik Wilenski“, kuris rašo daugiausia tik apie nuotykius Lenkijoje ir apie ponų reikalus, lietuviams gi neranda kito žodžio kaip paniekos ir koliojimo. Lietuvos duoną valgydami, Lietuvos prakaitu misdami, lenkininkai savo dziennik‘uose vengia net Lietuvos vardą minėti, o jeigu kartais prasitaria apie Lietuvą ir jos reikalus, tai stengdamies ne padėti jai, bet kenkti.

Sukvailintos ir lenkininkų apakintos minios gal ir pasismagindamos skaito tokius „Dziennik‘o Wilenski‘o“ ir panašių laikraščių rašinius. Bet tatai ilgai nepatvers. Demokratėjant visam pasauliui, ir nutautusioji Lietuvos liaudis atras savo tautinę sąmonę. Mums tik reikia pasirūpinti, kad ji tą sąmonę greičiau atsiektų. Kad mūsų darbas nenueis niekais, gali mus šiuo žvilgsniu padrąsinti Amerikos lietuvių gyvenimo centrai, į kuriuos patekę nutautę lietuviai, tuojau virsta susipratusiais.

Patekus Vilniaus ir Gardino gubernijos apgudėjusiems sritims po Lietuvos globa, šių kraštų gyventojai labai greitai susipras, kame yra tikrieji jų reikalai ir tikroji tėvynė.

Čia jie nuolat turės susidurti su tikraisias lietuviais ir pamatys, kad jų ir lietuvių reikalai yra vienodi ir kad jiems galės tikrai padėti paegerinti jų būvį tik vieni lietuviai.

Ar jie pasiliks Lietuvos piliečiais, kalbančiais gudiškai arba kitieji ir lenkiškai, ar visai atlietuvės, tai parodys ateitis.

Lietuvai gi svarbu, kad jie jaustųsi Lietuvos piliečiais lygiai su tikraisiais lietuviais.

Kai dėl Lietuvos sulenkėjusiųjų dvarininkų, tai jų pačių išskaitymas reikalauja iš jų išsižadėti savo luominių privilegijų ir jų neliečiamybės prietaisų. Kad jie ilgam galėtų gyventi apsitvėrę nuo plačiosios Lietuvos visuomenės ir jos liaudies aukšta siena, tai jie jau tuo ir patys nebetyki. Po karo tas tik galės pelningai gyventi, kieno darbo siekiai bus naudingi visai šaliai. Grynai luominiai siekiai jau nebegalės niekuomet išsilaikyti.

Iš to, kas pasakyta, berods aišku, kad nėra ko baidytis lenkybės pavojumi Lietuvoje.

Vilniaus Katedros aikštė (nuot. https://www.miestai.net)

Šaltinis: Dėl tariamojo lenkybės pavojaus Lietuvoje (1918, Spalio 19). Lietuvos aidas 110 (158), p. 2. [žiūrėta 2018-08-16] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66573&seqNr=2