1918 m. spalio 17 d. | Švietimo reikalu

Žinoma, jog tauta sprendžiama sulig apšvietimo. Kuo tauta bus apšviestesnė, tuo ji aukščiau stovės. Kiekviena toje tautoje užsiėmimo šaka kils aukštyn. Ir abelnai visas tosios tautos vidaus gyvenimas bus lengvesnis, geresnis. Ir kaip sakoma yra, tauta gyvens kultūros gyvenimu. Todėl aišku, jog atsižvelgiant į vakarų Europos tautas, pamatysime, jog čia kultūra daug aukščiau yra pakylėjusi, nei rytų Europoje, t. y. Lenkijoje, Rusijoje ir t.t. Čia šalys yra todėl apšviestesnės, kadangi mokslas yra pigiau ir lengviau įgytas ir tuo būdu bemokslių (turiu omenyje tusos visus, kurie nemoka nė skaityti, nė rašyti) skaičius yra visai menkas, o gali būt, kad ir yra lygus nuliui, t. y. tokių visai nėra. Nestebėtina todėl, jog čia žmonių būvis kur kas geresnis, nei kitur kur.

Toliau matome, jog mokykla ypač svarbią rolę lošia tame dalyke. Tokiu būdu norint pagerinti šalies stovį, pirmiausia reikia kreipti domę į tai, kokiu būdu skleisti apšvietą. Žinoma taipo jau, jog apšvieta yra skleidžiama mokykloms. Ir iš to, kuo geriau yra įtaisytos mokyklos, tuo apšvieta yra geriau skleidžiama. Galima pasidžiaugti, jog praėjo tas laikas, kada visos mokslo mintys buvo brukamos mums visai svetima, nepažįstama kalba. Su didžiausiu širdies skausmu reikdavo pirma atsižadėti savo prigimtos, mylimos tėvų kalbos ir nenoriai šlietis bei kibti prie svetimos, nekenčiamos slavų kalbos. Iš tos priežasties apšvietimo reikalas mūsų tėvų buvo nesuprastas. Ir iš tikro negalima buvo ką nors suprasti, jog iš to, kad mums buvo brukamas kad ir naudingas, bet apsirėdęs svetimais rūbais mokslas, galėtų kas nors gero išeiti. Todėl tuo ir aiškinama, jog mūsų tėvai bijodavo, kad jųjų vaikai neišvirstų kokiais nors išsigimėliais. Ir nebe priežasties jų bijotasi, nes kaip pasirodydavo praktikoje, jog taip ir atsitikdavo. Vaikas išėjęs kokius nors aukštesnius mokslus, gaudavo vietą, bet gaudavo ją tolimojoj Rusijoj, kur bematant priprasdavo prie vietinių aplinkybių ir … užmiršdavo, žinoma, tėvų.

Ir kaip pasirodė, atsiradus lietuvių mokykloms, vietinės mokyklos, kur pirmiau pusės nebūdavo, dabar pilnos, nors užrišk, o kad ne, tai žiūrėk, kur pirmiau nė vienos liaudies mokyklos nebūdavo, dabarties laiku net po dvi atsirado. Aišku, jog dabar suprasta ir lietuvių mokslo reikalai.

Na, ir gimnazijų bei įvairių progimnazijų, nūn kur tik pažiūri, ten pilna. O vis dar diena dienon naujos kuriasi. Čia tai, galima sakyti, jog ir per daug toje srityje be nebus šių pastarųjų. Reikalas būtų mūsų visuomenei pasirūpinti, kad nepalikus užpakalyje dar svarbesnių mums, būtent įvairių ūkio bei šiaip specialinių mokyklų. Reikia atsiminti, jog Lietuva tai ūkio šalis, todėl ir reikalauja tos rūšies mokyklų. Kada pas mus atsiras kiek reikiant visų sričių mokyklų, kada susitvarkys kaip reikalas kad ir tos visos liaudies ir vidurinės mokyklos, ir kada atsiras specialių mokyklų, tada ir mūsų tauta pradės gyventi kultūros gyvenimu, kaip ir dabartinės vakarų Europos tautos.

Šiaulių Didžvario gimnazija. 1918 m.

Šaltinis: Švietimo reikalu. (1918, Spalio 17). Dabartis (165), p. 3. [žiūrėta 2018-10-15] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23959&seqNr=3