1918 m. spalio 16 d. | Juozas Tumas-Vaižgantas | Kultūrinė Prūsų lietuvių reikšmė D. Lietuvai

Prūsų kultūra didesnė ir gilesnė neg lietuvių; žemaičiai per amžius prūsėjo, ne prūsai žemaitėjo, nes gi mažesnis pareina didesnin, ne didesnis mažesnin. Taip ir susidarė tarp žemaičių ir prūsų didesnis bendrumas, nežiūrint visų skirtumų, net tarp žemaičių ir aukštaičių. 

Mūsų raštuose, dabar ir seniau, dažnai minima „Didžioji “ ir „Mažoji“ Lietuva. Didžioji tai dalis, kurią prieš šimtą dvidešimtį metų buvo paveldėjusi Rusija; Mažoji – kuri gilioje senovėje drauge su prūsais Vokiai teko. Mažąja Lietuva mėgsta vadintis ir patys mūsų vakarų kaimynai. Tai kas kliudo žemę.

Su žmonių vardais kitais dėstis. Didžiosios Lietuvos žmonės tai žemaičiai, tai tiesiog lietuviai arba aukštaičiai, kapsai ar dzūkai. Gi Mažosios Lietuvos žmonės tai – prūsai. Čia ir randasi keblumų. Tikrieji prūsai, šaka lietuvių tautos, pabaigė nykti šešioliktame amžiuje, bepalikdami savo vardą plačiam vokiečių užimtam kraštui. Taigi kai vokiečiai sako: prūsai, jie nebesupranta Prūsijos krašto gyventojus-vokiečius; ne kitaip tą žodį supranta ir pasaulis. Gi kiti Didžiosios Lietuvos žmonės sako: prūsai, tai nieku būdu nesupranta Prūsų vokiečių, tik Prūsų lietuvių; nei apsirikę jie nesumaišys vokiečių su prūsais toje pat provincijoje.

Šitas prūsų vardo pastovumas daug ką mums reiškia. Reiškia, kad žmonių atmintyje per tiek ir tiek amžių neišdilo gentybės atminimai tarp dviejų didelių tos pačios tautos šakų: prūsai – ne vokiečiai, tik lietuviai. Jeigu gi dabar suprantamieji „prūsai“ – ne lietuviai, tai aišku, kas anapus sienos gyvenantieji lietuviškos kalbos žmonės – ne prūsai, tik lietuviai, ne senovės prūsų palikuonys, tik suvalkiečių ar greičiau žemaičių atskala. Žemaičiai ypač mėgsta vadinti juos saviškiais. Vis dėlto Prūsų dabartinių lietuvių kalba ne visai reiškia jų bendrą žemaitišką kiltį. Greičiau jie bus visai savarankiškai nuo senovės prūsų ir nuo dabarties žemaičių ir suvalkų atskilusi šaka; tikriau, tarpeklis tarp tikrųjų senovės prūsų ir žemaičių. Tradicijos esame gero dokumento.

Daug šimtų metų skiria Prūsų lietuvius nuo Žemaičių lietuvių, Tuo dideliu laiko tarpu įvyko daug didelių atmainų. Prūsų lietuviai švietės ir švietės stačiai nuo vokiečių; D. Lietuvos lietuviai švietės ir švietės nuo tų pat vokiečių, tik kur kas tolimesniu keliu, aplinkui, tarpininkaujant kito šono kaimynams, lenkams, kaip jau turėjau progos tai pasakyti, kalbėdamas apie kultūrą iš antrinių rankų. Prūsų lietuviai brendo protestantų kultūroje, racionalistinėje; D. L. lietuviai – Rymo katalikų kultūroje, jausminėje. Prūsų būdas darėsi kitoje, tvarkioje sistemos rankoje, lietuvių gi palaidoje, ištižusioje lenkų ir rusų rankoje. Tad nieko dyvų, kad ir pats Dievas tapo nebe tas pats; kitaip prūsus laiminąs, jiems atlaidesnis esąs ir kitaip lietuvius laiminąs, daugiau iš jų reikalaująs, o mažiau teduodąs.

Skyrė skyrė laikai Lietuvos žmones ir vis dėlto neištesėjo pabaigtinai perskirti, idant jie kits kito imtų nebepažinti. Žemaičiai, kaip prieš keletą amžių, taip ir dabar, tais pat reikalais, tais pat jausmais važiuoja į Klaipėdą, Šilo Karčiamą, bajorus, Tilžę, Ragainę, Lauksargius, Smalininkus, Širvintą; cažiuoja ne į vokiečius, nors į Vokią, tik į savo gentis. Tie, vokiečiai, teprasideda žemaičiams anapus Labiavos-Darkiemių-Geldupės. Tų laikų, kada ir Karaliaučius ne tik Prūsų, ir Žemaičių kraštui tiek svėrė, kiek Aukštaičiams Vilnius, Didžioji Lietuva arba visai nebeatmina, arba teatmina mėlynai „karaliaučiškai“ dažydamies vilnonius. Nykstant mėlynajai madai, Karaliaučius beprisimena lietuviams savo universitetu ir garsiąja savo klinika. Žemaičiai belanko artimuosius savo gentis ir juos bepažįsta.

Veikė visoki nevienodi veiksniai į Prūsų lietuvius ir į Žemaičių lietuvius, sudarydami skirtumus; gi tas skirtumas teapsireiškė paviršutine kultūra. Prūsų kultūra didesnė ir gilesnė neg lietuvių; žemaičiai per amžius prūsėjo, ne prūsai žemaitėjo, nes gi mažesnis pareina didesnin, ne didesnis mažesnin. Taip ir susidarė tarp žemaičių ir prūsų didesnis bendrumas, nežiūrint visų skirtumų, net tarp žemaičių ir aukštaičių. Nors siena atskirti, prūsai išvarė gilią vagą žemaičiuose; paliko aiškią žymę jų gyvenime ir būde, ypač lenkų kultūroje. Padargiai, rakandai, pats trobų statymas, krosnys ir langai Žemaičiuose ne aukštaičių typo, artimų gudams, tik prūsų typo, artimų vokiečiams.

Gi širdžių gilumoje esama dar didesnių vienodumų tarp Prūsų lietuvių ir Žemaičių lietuvių. Dėlto ir prod. Bezzembergeris „Illustrirte Zeitunge“ bendrai jūs būdina; dėlto ir beletristai suranda jiems bendrų negatyvių siužetų, sudaro bendrą „Litausche Geschichten“. Skaityk Enriką Zudermaną, Erenstą Wichert, Vilimč Storastą-Vydūną, gal ir kitus. Ir mums ne gėda prisipažinti, prie dvasių giminumo net blogame; ag mielai giminiuojamasi su turtingesniais gentimis.

Visa tai kalba tuo tikslu, kad mums, svyrant į vakarų kultūrą, nėra reikalo graibstytis skverno kažinkokių tolimesniųjų kaimynų lenkų.

Karaliaučius. 1918 m.

Šaltinis: Tumas-Vaižgantas, J (1918, Spalio 16). Kultūrinė Prūsų lietuvių reikšmė D. Lietuvai . Lietuvos aidas 107 (155), p. 2-3. [žiūrėta 2018-08-12] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66570&seqNr=2;http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66570&seqNr=3