1918 m. spalio 15 d. | Pranciškus Žadeikis | Suirutės pradžia

Sodžius tebebuvo paskendęs nesusipratimo tamsybėse, tarp šviesuomenės gi kaip kokia gangrena naikino paskutines jėgas partijų kova.

Spalio mėnesio viduryje vokiečiai pradėjo skelbti, jog greit įvyksianti taika, bet nebebuvo nė vieno žmogaus, kurs toms paskaloms būtų tikėjęs. Aiškiai matėsi vokiečių žlugimas ir susmukimas, jie užsyk sutraukė su mūsų visuomene visus ryšius, t. y. jie mumis nebesirūpino, sakyte pasakė – žinokitės. Vienintelis jų veikimas bebuvo galimai daug išvilioti arba užgrobti maisto. Žmonės, pripratę sąžiningai duoti jiems rekvizicijas, ir dabar davė, nors gudresnieji jau matė, kad jokio reikalo nebėra jiems duoti. Kad tuo metu mes būtumėme turėję bent menkutę kokią organizaciją, pavyzdžiui, šaulių arba partizanų, tai mes būtumėme išsigelbėję nuo daug nelaimių, būtumėme galėję daug turto sulaikyti, kurį vokiečiai, besinešindami iš Lietuvos, ėmė su savimi. Deja, viso to mes neturėjome, anaiptol, sodžius tebebuvo paskendęs nesusipratimo tamsybėse, tarp šviesuomenės gi kaip kokia gangrena naikino paskutines jėgas partijų kova.

Tuo metu jau ir į Skuodą buvo parsibeldę iš Rusijos keletas labai tamsių ir pavojingų asmenų, jų tarpe Damulis arba, kaip jis save vadino, Damulevič, Leonas Barkauskis, Simutis ir kiti. Ypač keistas asmuo buvo Damulis, tarnavęs prie rusų valdžios uriadninku Sedoje. Žmonės spėliojo, būk jis esąs priėmęs pravoslaviją, nes už tai gavęs žemės, regis, kad Posvaigių dvare, kurį valdžia buvo išdalinusi rusams. Be to, tas patsai Damulis pildė uriadninko pareigas Kurše, prie Priekulio, ant stotio 1905 ir 1906 metais ir atsižymėjęs neregėtu uolumu, per jį likę sušaudyta daugybė latvių sukilėlių.

Taigi, tokie tat arba į tokius panašūs asmenys darbavosi dabar Skuode, kad sutvėrus čia bolševikų narvelę (jačeiku). Medžiagos gi tam darbui buvo daugiau, neg reikėjo. Į jų pusę krypo vokiečių badu išalkinta bėdnuomenė, kuri, vokiečiams išėjus, visą savo tulžę griežė ant žemdirbių, kad jie tokias dideles kainas lupą už valgomus daiktus. Be bolševikų, čia veikė dar įvairios spalvos socialistai, iš kurių vieni pavadino save socialistais liaudininkais, kiti socialistais liaudininkais revoliucionieriais ir t. t. Žydai taipgi rikiavosi. Jų tarpe buvo stipri Sionistų partija, bet buvo ir Bundistų (socialistų), ir Rusų revoliucionierių skyrius. Prasidėjus suirutui, visos tos organizacijos patraukė savo pusėn žymią daugumą nesusipratėlių, opoziciją sudarė tik viena dvasiškija, prieš kurią ir nusistatė be galo smarkiai visi socialistai. Su dvasiškija ėjo tik vienas kitas ūkininkas ar šiaip koksai šviesesnis pilietis, sodiečiai, nors nekentė socialistų bet, būdami nesusipratę, sudarė tik medžiagą agitacijai. Stoti į kovą prieš tokią jėgą sunkus dalykas, ypač kad priešams kiekvienas ginklas buvo geras, jų akiplėšiškumui nebuvo jokių ribų. Bet eiti į kovą reikia.

Skuodas, 1916 m. (nuot. https://www.miestai.net)

Šaltinis: Žadeikis, P. Didžiojo karo užrašai, Vilnius, 2013, p. 363-364.