1918 m. spalio 15 d. | Dėl būsimojo valsčių sutvarkymo

Lietuvos ateityje vyriausias gyvenimo pagrindas – tai gerai sutvarkytas žemės ūkis ir valstiečių gerovė. Jie sudaro plačiausias minias. Nuo jų susipratimo, apsišvietimo ir gerovės pareis ir bendra Lietuvos visuomenės ir ūkio gerovė

Ir politikų, ir šiaip jau žmonių yra įtikinta, jog geriausiai yra valdoma ta šalis, kurioje plačiausios žmonų minios, gerai suprasdamos savo ir valstybės reikalus, ne nuošaliai stovi nuo savo ir valstybės uždavinių, bet visu savo išmanymu ir sugebėjimu pačios padeda šalies vyriausybei tenkinti valstybės reikalus, patiekdamos jai naudingų sumanymų ir padėdamos visomis savo išgalėmis, vykinant juos gyvenime.

Tatai yra galimas daiktas tik tokiose valstybėse, kurių gyventojai 1. yra apsišvietę ir susipratę piliečiai ir 2. turi tikusiai sutvarkytus savivaldybės pamatais valsčius.

Kokis pas mus Lietuvoje buvo ligi šiol gyventojų apsišvietimas ir susipratimas, ar jis buvo visur vienodas, ar švietimo reikalai buvo tikusiai sutvarkyti, apie tai visi gerai žinome, kad ne.

Tą pat tenka pasakyti ir dėl buvusio valsčių mūsų šalyje sutvarkymo, nes rusų vyriausybei kaip tik rūpėjo, kad plačiosios minios, būdamos tamsios, nesuprasdamos savo ir valstybės reikalų, kuo mažiausiai kištųsi į šalis valdymo dalykus. Todėl Rusijos vyriausybė, palikusi tvarkyti valsčių reikalus neva patiems valstiečiams, kitus luomus, dvarininkus, miestelėnus, kunigus išskyrė iš valsčių žinios, įsakydama kiekvienam jų valdytis skyrium. Bet tokis luomų valdymosi buvo tik grynai nominalinis (tik pasižiūrėti), nes tikrai kiekvieną luomą Rusijos vyriausybė savaip globojo. Valdžios, suskirstytos luomos, vaisiai buvo tokie, kad valstiečiai, būdami visuomenės gyvenime atskirti Kinų siena nuo kitų luomų mažai susipratę ir apsišvietę, visokių valdininkų globiami ir ujami, neįstengė žymiai pažengti pirmyn visuomenės ir ūkio gyvenime, kaip tat matome kitose kultūringose šalyse. Tad žymi valstiečių dauguma pasiliko, kai ir seniau buvę, tamsiomis miniomis. Tatai, kaip lengva suprasti, atsitiko dėl to, kad valstiečiai negaudavo savo pažangai jokio akstino iš šalies. Pati vyriausybė, jei ir ragindavo juos, tai tik vadnodamasi savo pačios, tik ne valstiečių nauda. Kiti gi luomai, savaip valstybės globojami, buvo daugiausiai susirūpinę savo grynais luominiais reikalais ir tuo, kad kuo veikiausiai pasiliuosavus iš slėgiamosios biurokratinės globos.

Kaip tokis visuomenės gyvenimo sutvarkymas atsiliepė į visos šalies gerovę, tatai visiems aišku iš Rusijos revoliucijos.

Čia dar nepažymėjau, kad kaip pačioje vyriausybėje, taip ir atskiruose luomuose atsitikdavo gerų žmonių su kilniais sumanymais, stengusiųsi gelbėti šalį iš pražūties ir pagerinti jos visuomeninį ir ūkio stovį. Bet šios jų pastangos tebuvo tik retos išimtys ir negalėjo daug ko atsverti, nes trūko joms plačiųjų, susipratusių minių paramos. Ten gi, kur visiems luomams buvo leista bendrai svarstyti ir spręsti valsčiaus reikalai, pv. Lenkijoje ir Suvalkų gubernijoje, ten matome ir didesnį tarp gyventojų visuomenės ir valstybės reikalų supratimą, o drauge ir daugiau subrendimo prie valstybinio gyvenimo. Jei tokio supratimo lietuviuose valstiečiuose yra apskritai daugiau negu rusų ir lenkų valstiečiuose, tai privalome būti dėkingi patiems valstiečiams, patiekusiems mums iš savo tarpo nemažą inteligentų būrį. Kilusioji iš valstiečių tarpo šviesuomenė sujudino juos, parodžiusi jiems kelią į šviesą ir gerovę, kuri galima atsiekti, tik susitelkus visokiais tikslais į įvairias draugijas.

Gyvenimas nestovi apkerėtas toje pačioje vietoje. Pasaulyje viskas juda, kruta. Todėl, ką mes turime savo šviesuomenės pajėgomis atsiekę, to mums ateityje neužteks. Po karo mes turėsime kitaip susitvarkyti. Lietuvos ateityje vyriausias gyvenimo pagrindas – tai gerai sutvarkytas žemės ūkis ir valstiečių gerovė. Jie sudaro plačiausias minias. Nuo jų susipratimo, apsišvietimo ir gerovės pareis ir bendra Lietuvos visuomenės ir ūkio gerovė. Kad visi šalies veiksniai: vyriausybė ir visi luomai galėtų ateityje vaisingai varyti suderintomis pajėgomis naudingą valstybei darbą, reikia jau dabar gerai pagalvoti apie būsimąjį valsčių Lietuvoje sutvarkymą. Valsčiai yra valstybės organizmo narveliai. Nuo jų sveikatos pareis ir pačios valstybės sveikata. Tvarkant valsčius, daugiausia reiks žiūrėti, kad jų tarpe galėtų kilti ir augti nuolat vis didesnis apsišvietimas, savo ir valstybės reikalų supratimas, kad pačios minios ne tik gerus vyriausybės sumanymus paremtų ir juos sąmoningai vykintų, bet kad jos ir pačios galėtų patiekti valstybei naudingų sumanymų.

Mūsų valstiečiams daug ko trūksta susipratimo ir gerovės žvilgsniu. Šviesių pajėgų atskiruose valsčiuose labai maža, kitur gi gal ir visai nerasime. Reikės tad pasirūpinti duoti valsčiams kuo daugiausia tokių pajėgų. Jos gi savaime atsiras, jei valsčiuje šalia bažnyčios ir liaudies mokyklų bus įsteigta: 1. Valsčiaus teismas, kuriam pirmininkaus išėjęs teisių mokslą juristas, 2. Valsčiaus ligoninė su savo gydytoju, 3. Valsčiaus vaistinė – su savo vaistininku, 4 Valsčiaus paštas ir telegrafas su savo pašto viršaičiu. Ir štai šalia valsčiaus viršininko turėsime kiekviename valsčiuje kunigą, liaudies mokytojus, teisėją, gydytoją, vaistininką, pašto viršininką. Tada jau nebus galima skųstis inteligentinių pajėgų valsčiuje stoka.

Valsčiaus savivaldybėje privalo dalyvauti visi luomai, taigi ir miestelėnai bei dvarininkai. Kitaip sakant, valsčius turi būti beluomis. Visų valsčiaus sienoje gyvenančių žmonių, be jokio skirtumo, pareiga bus drauge su valsčiaus valdininkais bendrai svarstyti ir spręsti savo valsčiaus reikalus. Iš tokio visų gyventojų, be luomų skirtumo, bendravimo veikiai kils visoje šalyje plačiųjų minių susipratimas, savo ir valstybės reikalų sąmoningas suderinimas.

Kaip tie valsčiai turėtų būti dideli, koks jų plotas arba gyventojų skaičius, apie tai aš čia išanksto nenorių spręsti. Geriausiai, žinoma, tiktų, kad kiekviena parapija sudarytų atskirą valsčių, negu tik koki dvi maži parapiji galėtų sutilpti vienam.

Kad toki valsčiai be susyk, o tik ilgainiui galės įsikurti, tai visiems aišku. Kad parapijiniai valsčiai yra galimi ir labai patogūs, parodo tai, kad ir Anglijos, Danijos, Šveicarijos pavyzdžiai, apie kuriuos dažnai tenka girdėti. Dėliai to gi, kad kaimui reikės daugiau, negu lig šiol buvo, valdininkų, nėra ko labai rūpintis. Mūsų kaimas galėtų išlaikyti ir daugiau valdininkų. Nauda gi iš jų būtų kaimui labai didelė. Atsiminkime, kad daug tokių valsčių turėsime, kuriuose tie valdininkai drauge su kunigais sudarys vienintelę jų šviesuomenę. Valsčiams teks steigtis visokių kooperatyvų, taupomųjų ir skolinamųjų kasų, vartotojų draugijų. Ir kas čia žmonėms galės patarti ir padėti, jei ne valsčiaus šviesuomenė.

Atsiminkime dar tai, kad plėtojantis mūsų šalyje švietimui, didės drauge joje ir inteligentijos skaičius. Ne visi gi inteligentai galės sutilpti į miestus, jei jos miestai turėtų perdaug, kaimas gi permažai inteligentijos.

Taip esant sutvarkytiems valsčiaus, kur žmonės išmoks patys sąmoningai rūpintis savo ir podraug valstybės reikalais, nebebus jau to pavojau, kad galėtų kas juos naudoti savo partijų arba asmens tikslams, renkant atstovus į parlamentą ir į kitas valstybės įstaigas.

Kaip tat matome esant tokiose šalyse, kur plačios minios nuošaliai stovi nuo politikos gyvenimo ir valstybės reikalų, ir kurių parlamentuose sėdi žmonės dažniausiai visai nepažįsta tiktųjų gyventojų reikalų. Jie viską sprendžia, vaduodamies ne gyvenimo reikmėmis, tik iš oro pagautomis idėjomis; tačiau ir tos idėjos tėra jiems tik žibučiai ir priedanga. Tikrai gi tokių parlamentų atstovai esti dažnai tik įrankis atskiroms visuomenės grupėms arba asmenims. Kad tatai valstybei nėra sveika, tai savaime aiškus noras.

Kad panašiai pas mus neatsitiktų, jau dabar privalome tuo pasirūpinti.

V. Z–kas.

Pivašiūnai Pirmojo pasaulinio karo metais. (nuot. https://www.miestai.net)

Šaltinis: Dėl būsimojo valsčių sutvarkymo. (1918, Spalio 15). Lietuvos aidas 106 (154), p. 2. [žiūrėta 2018-08-13] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66569&seqNr=2