1918 m. spalio 13 d. | Liudas Noreika | Taikos angoje

Kiekviena mažesne ar didesne proga kildavo sambrūzdžių, sumišimų; tai savo keliu painiodavo valstybių santykius ir danai sukeldavo karus. Ateityje to viso žada nebebūti

Paskutiniu metu yra įvykę daug svarbių atsitikimų, kurie turės turėti didelės reikšmės šio karo istorijoje ir kariaujančiųjų valstybių ir viso pasaulio santykiuose.

Bulgarijos kariuomenei teko patirti didelių smūgių Balkanuose iš santarvininkų pusės ir Bulgarija priversta buvo pradėti derybas su savo priešininkais. Derybos pasibaigė tuo, kad Bulgarija atsiskyrė nuo savo sąjungininkų vidurio valstybių ir viena skyrium taikinasi su priešininkais. Kaip aiškina visi didieji vokiečių laikraščiai, tas Bulgarijos pasielgimas negalįs nulemti karo, tik jis apsunkina vidurio valstybių padėjimą rytuose, ypač gi Turkijos, su kuria vidurio valstybės begalės susisiekti ir susižinoti pro Odesą.

Vokiečių kariuomenė, dalimi drauge su austrais-vengrais, kaip pirmiau, taip ir dabar atkakliai tebesigina nuo smarkių smarkiausių santarvininkų antpuolių ir jų dideliu įnirtimu veržimosi pirmyn vakarų šone: Prancūzijoje ir Belgijoje. Santarvininkams sunkiai tesiduoda įvairiose fronto dalyse pasislinkti šiek tiek pirmyn.

Tuo tarpu Vokietijos viduje įvyko didelių atmainų ir reformų (naujo susitvarkymo). Vokietijos kancleris gr. Hertlingas pasitraukė nuo valstybės reikalų vedimo. Reichstago (parlamento arba visos Vokietijos seimo) daugumos partijoms susitarus, sudaryta nauja Vokietijos vyriausybė iš Reichstago daugumos narių. Valstybės kanclerių Kaizeris paskyrė Badeno princą Maksą, kuriam Reichstago dauguma pritaria ir jį remia.

Tokiu būdu Vokietija ramiu reformų keliu perėjo prie visiško parlamentizmo (kada valdžią-vyriausybę sudaro parlamento daugumos žmonės) ir demokratingo valdymo būdo. Kaip Prūsuose, taip ir kitose Vokietijos sąjungos valstybėse, kame dar nebuvo, dabar įvedama demokratinga seimų rinkimų ir valdymo tvarka. Tos reformos, taikaus ramaus išsivystimo keliu padarytos, atstoja didžias kitų šalių revoliucijas, kaip pastebi pačių vokiečių ir neutralinių šalių spauda.

Tokiu parlamentiniu būdu sudarytoji naujoji Vokietijos vyriausybė, nebenorėdama, kad karas ir toliau rytų aukas kaip žmonių gyvybe, taip ir turtu, pasiryžo pasiūlyti santarvininkams taikintis. Naujasis Vokietijos kancleris princas Maksas, Šveicarijai tarpininkaujant, kreipėsi tam tikru raštu į Amerikos Jungtinių Valsčių prezidentą Vilsoną siūlydamas liautis kariavus ir pradėti derėtis dėl taikos. Derybų pagrindu kancleris Vokietijos vardu priima visus Vilsono įvairiais laikais paskelbtus taikos programos punktus. Tai pirmas visai atviras ir aiškiais pamatais remiamas taikos pasiūlymas per šį karą. Kadangi Vokietija taikai ima tas pačias sąlygas, kurias ir jos priešininkai stato, tai galima tikėtis, jos nebebus lengvai atmetamos. Tai pradeda aiškėti. Amerika jau prasitarė apie taikos pasiūlymą. Tiesioginio atsakymo dar neduoda, bet ir pasiūlymo neatmesdama, ji dar kelias kelis klausimus, kuriuos išsiaiškinus, galėsiančios prasidėti tolimesnės tarybos.

Iš visų tų atsitikimų ir aplinkybių galime spėti, kad karo sunkenybių nuvargintas pasaulis kas kartą vis arčiau žengia prie karo galo ir jau stojasi Taikos rūmų angoje.

Taikai tiesiamieji pamatai yra dideliai iškilnūs ir žada pasauliui visai naują tvarką ir naujas gyvenimo sąlygas.

Lig šiol daugiausia progos visokiems karams duodavo tai, kad vienos tautos ar valstybės spausdavo ir engdavo kitas. Spaudžiamieji nuolat nerimo ir ieškojo priemonių išsivaduoti. Kiekviena mažesne ar didesne proga kildavo sambrūzdžių, sumišimų; tai savo keliu painiodavo valstybių santykius ir danai sukeldavo karus. Ateityje to viso žada nebebūti. Tarp Vilsono teikiamųjų taikos programos punktų vienas reikalauja sudaryti bendrą tautų sąjungą tam tikromis sutarties sąlygomis, kad tuo būdu patikrinta politikos nepriklausomybė didelėms ir mažoms tautoms. Naujasis Vokietijos kancleris, dėstydamas reichstage naujosios Vokietijos vyriausybės programą spalių m. 5 d.,  pažymėjo, kad Vokietija sutinka ir yra pasiryžusi stoti į bendrą tautų sąjungą teisių lygybės pamatu, lygybės tarp didžiųjų ir mažųjų tautų.

Tie pamatiniai būsimosios taikos dėsniai atidaro naujų plotų ir mūsų nepriklausomai Lietuvai bendroje didžiųjų ir mažųjų laisvų tautų šeimoje lygiomis teisėmis ir pareigomis.

Vokiečiai kariai Vilniuje Pirmojo pasaulinio karo metu. (nuot. https://www.miestai.net)

Šaltinis: Noreika, L (1918, Spalio 13). Taikos angoje. Lietuvos aidas 105 (153), p. 2. [žiūrėta 2018-08-12] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66568&seqNr=2