1918 m. spalio 13 d. | Dėl dramatinės literatūros

Dabar, kada p. Vaičkaus triūsu lietuvių scenoje pradeda rodytis ne mėgėjai, tik profesionalai artistai, jau metas kreipti daugiau domės ne tik į vaidinimą, bet ir į vaidinamųjų veikalų literatūrinę vertybę. Mūsų scenos literatūroje yra didelė daugybė niekniekių, gryno šlamšto, kuris būtinai yra skirti nuo pavyzdinių; metas ir nustoti juos vartojus. Per nenusimanymą daugkur vartojamas tas šlamštas.

Teatras – tai sielos šventė. Publika eina į teatrą atsitraukti nuo kasdienio gyvenimo, kuriame mūsų siela išsiblaško, išsisklaido mažomis dalelėmis ir lyg sumenkėja, sunyksta. Teatre gi, gerame teatre, ji vėl visa lyg susirenka, atsiranda ir klausosi scenos. Tik tuomet, kai scenoje ji girdi suprantamas, aiškias ir įdomias mintis, ji patenkinta, ji atgyja, ji gauna naujų pajėgų ir drąsesnė grįžta į gyvenimą. Taigi, teatro tikslas – padaryti klausytojo sieloje tą perversmą, tą revoliuciją. Ir dėlto tai reikia pirmų pirmiausia kreipti domės į veikalo turinį (žinoma, ir formą), ir tik paskui jau į jo atvaidinimą. Tiesa, kad vertai įkainintume bet kokį scenos veikalą, reikia išsilavinimo ir literatūrinio skonio. Manau, kad to išsilavinimo ir skonio mums užtektų, jei prieš rengiantis vaidinti, pasiklaustum savęs: o ką įdomaus pamatys šiame veikale publika? Ar kliudoma jame kokie nauji įdomūs klausimai, ar įdomi veikiamųjų asmenų psichologija? Tuo atveju tik ir gali būti veikalo turinys įdomus. Gero gi turinio veiklas dažniausiai esti ir formos geros. Taigi, daugiau kritikos, dažniau atsirinkime publiką, kurią (neužmirškime!) nevalia dvi tris valandas laikyti uždarius teatre, bežadinant niekais.

]

Valstybės teatras Kaune. (nuot. https://www.miestai.net)

Šaltinis: Dėl dramatinės literatūros (1918, Spalio 13). Lietuvos aidas 105 (153), p. 2. [žiūrėta 2018-08-12] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66568&seqNr=2