1918 m. spalio 11 d. | Tautos kilimas ir šviesuomenė

Tautos išblaškytosios kultūrinės pajėgos sugrįžo arba dar tebegrįžta iš svetur. Nepaisydami nei karo sunkenybių, nei uždarbių stokos, nei savo blogo materialinio padėjimo, šviesuomenė spiečiasi krūvon, jungtomis pajėgomis prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos atstatymo, prisidėti prie garbaus darbo, pradėtojo mūsų čia kare metu likusių tautos veikėjų

Gyvename didžiai įdomiame laike. Tautų apsisprendimas jau tolimos ateities svajonė, bet mūsų dienų opiausias klausimas. Senos biurokratinės valdymo formos virsta kitomis, demokratiniais pamatais sudarytomis. Tautos pagrindinis, žmonių darbo luomas, vis didesnės ir didesnės įgyja politikinės vertės, vis daugiau ir daugiau sveria visuomeniniame gyvenime. Net dirbinių gaminimą ir platinimą tauta dažnai stengiasi iš privatinių rankų paveržti ir į savąsias pasiimti.

Visai tai paėmus, gauname matyti, kad tautai progresuojant, josios veikimo sritis didėja, jai reikalinga daugiau kaip pirma darbo ir supratimo padėti. Tauta nebegali jau pati daug pareigų ir darbų atlikti, ar tai nesugebėdama, ar tai kai kurių kitų priežasčių dėliai.

Sekdama darbo pasidalinimo pradu, tauta privalo tat turėti, kas jai padėtų, kas ją suprastų ir, reikalui ištikus, jąją atstotų. Tautai reikalinga turėti tam tikros šviesuomenės. Geriausia, kada šios šviesuomenės iš pagrindinių tautos luomų esama, nes tik toki geriausiai gali tautą atjausti ir tiksliau josios reikalus atstoti.

Iš to žvilgsnio lietuvių tauta yra gan patogiame padėjime, nes turi ji šviesuomenės nors neperdaug skaičiumi, bet savosios kilmės ir įsitikinimų.

Žinoma, gaila, kad kilusioji iš kitų „aukštesniųjų“ mūsų tautos luomų, šviesuomenė dažnai yra linkusi baltajam areliui tarnauti, bet tikėtina, kad toks nepaprastas apsireiškimas yra laikinas, kad pagaliau šis luomas susipras ir kad iš jojo susilauksime bendrų tautos darbų branginimo ir palaikymo, o ne paniekos.

Mūsų demokratinė šviesuomenė yra dar jauna, kilusi iš tautos baisiai sunkiomis aplinkybėmis, kada visa mūsų šalis buvo svetimųjų gaivalų užgrobta, kada buvo jau manyta josios turtingas aprėdalas pasidalyti ir pasisavinti.

Didis šviesuomenės nuopelnas, kad ji, nepaisydama visokių sunkenybių, pajuokos ir persekiojimų, sugebėjo sukelti tautoje savitumo sąmonę. Toji pasėta prakilni mintis, kaip koki gera sėkla, gražiausiai užderėjo. Kilo tautinis susipratimas, viešas didžiai draudžiamas spaudos žodis pasklido po visą Lietuvą. Veltui nuėjo tautos engėjų pastangos užslopinti žmonių susipratimą – jųjų tamsieji darbai nebegalėjo užmigdyti sužadintos ir subruzdusios tautos, nebegalėjo savo žiauriomis priemonėmis panaikinti to derliaus, kurs buvo tautos atgijimui taip svarbus.

Labai gaila, kad ne visi Lietuvos kampeliai vienu laiku pradėjo atgyti ir savosios šviesuomenės susilaukti. Buvo ir dabar tebėra tokių vietų, kur dėl savosios šviesuomenės stokos ir dėl materalinio skurdo tautos sąmonės tebestovi dar žemame laipsnyje. Dar ten yra tinkamiausios vietos visokios rūšies žmonių naudotojams.

Tautos 1904 metais iškovota lietuvių spauda Rusijoje ir revoliucija 1905 metų su visais savo vaisiais ( Pirmojo Vilniaus seimo rezoliucija, liaudies mokyklos, skaldymasis viensėdžiais ir t. t.) turėjo žymios įtakos į tautos atgijimo eiseną ir į šviesuomenės veikimą.

Veikimo dirva žymiai išsiplėtė, kultūros veikėjų ir įstaigų skaičius padidėjo, atskirų Lietuvos kampų materialinis padėjimas dikčiai pakilo, nuomonė apie mus svetimtaučiuose ir kaimynuose pradėjo keistis, nes buvo gyvenimo išrodyta, kad lietuvių tautos dar gyvos tebesama.

Štai 1914 metais kyla baisiausis karo vėsulas. Jau penki metai, kaip siaučia jisai po mūsų kraštą, gaišydamas mūsų gerovę ir gerus tarpe gyventojų santykius.

Tauta tikisi, kad visi šie sunkumai, visos tos aukos ne veltui. Ji yra tvirtai pasiryžus įgyti sau tikrą savarankišką gyvenimą.

Tautos išblaškytosios kultūrinės pajėgos sugrįžo arba dar tebegrįžta iš svetur. Nepaisydami nei karo sunkenybių, nei uždarbių stokos, nei savo blogo materialinio padėjimo, šviesuomenė spiečiasi krūvon, jungtomis pajėgomis prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos atstatymo, prisidėti prie garbaus darbo, pradėtojo mūsų čia kare metu likusių tautos veikėjų.

Kad palengvintų mūsų šviesuolio sunkus padėjimas, rods būtų pravartu telktis jai į tam tikrą būrį, kuriame labiausiai nusilpnėję asmenys galėtų rasti sau materialinės bei dorinės paramos.

Leliūnai. 1915-1918 m. (nuot. https://www.miestai.net)

Šaltinis: Tautos kilimas ir šviesuomenė. (1918, Spalio 11). Lietuvos aidas 103 (151), p. 2. [žiūrėta 2018-08-11] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66566&seqNr=2