1918 m. spalio 10 d. | Lietuvos valstybės atstatymas

Kalba naujojo Vokietijos kanclerio, tarsi Velykų varpai pranešė pasauliui užgimimą naujos gadynės, artimos taikos, o mūsų Lietuvai ji žada seniai jau laukiamą įvedimą civilės valdžios, perdavimą likimo mūsų šalies į rankas čionykščių gyventojų. Teisingumas girdisi toje kalboje, teisingumas visoms tautoms; neužmiršta joje ir tautų mažumos mūsų tėvynėje.

Pagal naujojo kanclerio žodžius, Lietuvoje privalo kuo veikiausiai susidaryti tautų atstovybė ant plačių pamatų. Tai reiškia, jog visa šalis, visos joje gyvenančios tautos, o ne tik vieni lietuviai, kaip ligi šiol, tur turėti savo atstovus Lietuvoje Taryboje. Tai reikalavimas teisingumo, reikalavimas demokratinės valstybės, pagalios tai yra neišvengiama būtinybė, nes juk negalimas daiktas, kad viena gyventojų dalis viešpatautų ant kitos. Lenkai, žydai, baltgudžiai, vokiečiai, latviai ir kiti sudaro žymią dalį Lietuvos gyventojų ir suprantamas daiktas, jog jie nepripažintų ir visomis įmonėmis stengtųsi pakenkti mūsų vyriausybei, jeigu mes jų lygiomis teisėmis nepriimtumėm į šalies atstovybę. Politiškas mūsų subrendimas reikalauja, kad mes be jokių abejingų ir užpakalinių minčių, be jokio antagonizmo kartu stotumėm darban su visais čionykščiais gyventojais, padedant vokiečių valdžiai, statyti sau naujus namus.
Atstovybė plačiais pamatais toliau reiškia, jog liaudis, platieji mūsų tautos luomai, mūsų ūkininkai turi būti atsakančiai atstovaujami Taryboje. Taigi reikės atlikti rinkimai, o kad prirengus jiems dirvą ir pagaminus reikalingas tam darbui sąlygas, sulig kanclerio žodžių, pas mus kuo greičiausiai bus įvesta civilė valdžia. Ponas kancleris toliau kalba: „Savo kraštų įstatymus ir savo kraštų taikių su gretimomis tautomis tos žemės privalo susitvarkyti pačios“. Didelės ir atsakomybės pilno užduotys laukia taip praplėstos Lietuvos Tarybos ir mūsų valdžios.

Kas supranta, kokią laimę Lietuvai skelbia šitie prakilnaus Vokietijos kanclerio žodžiai, tas negal suturėti dėkingumo žodžių tam didžiam vyrui ir visai vokiečių tautai, kuri iš paskutinės gindama savo tėvynę, atranda dar galimybės rūpintis svetimų tautų laime ir gerove. Dabartinė Vokietijos valdžia, kuri nūnai tikrai atstovauja savo tautą, be abejo rado pilniausią simpatiją kiekvieno lietuvio, ir jeigu mūsų tauta gautų galimybės arčiau pažvelgti į sielą tos teisingai manančios ir atjaučiančios tautos, be abejo pranyktų vienur kitur atsiradusieji nepasitikėjimo jausmai. Kas supranta, jog savo nepriklausomybę mes neiškariavome, bet gavome dovanai, ir kas atjaučia kanclerio žodžių svarbą, liečiančių Lietuvą, tas užmirš visas karo sunkenybes, suvaržymus ir vienur kitur atsitikusias skriaudas, ir pilnas dėkingumo ir vilties stos į vieną didį darbą tverti ir atstatyti savo valstybę.

Princas Max von Baden, Vokietijos kanclerio pareigas ėjęs 37 dienas. 1914 m. (nuot. https://www.landesarchiv-bw.de/web/63367)

Šaltinis: Lietuvos valstybės atstatymas. (1918, Spalio 10). Dabartis (159), p. 1. [žiūrėta 2018-10-04] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23953&seqNr=1