1918 m. rugsėjo 12 d. | Juozas Tumas-Vaižgantas | Ūkis

Sodžiaus padėjimas dabar kur kas keblesnis neg miesto. Mieste nėra kliūčių: ateik, dirbk, pelnykis. Sodžiuje kol pasipelnysi, pirma pasidaryk, kad būtų ten žmoniška tau ir tavo artimui gyventi.

Mums viena tėra aišku: sodžius, karo vėsuliui per jį persiritus, nebebus toks, koks buvęs. O koks, nebent pranašas tegalėtų atsakyti. Kaip susidarys visokeriopi sodžiaus gyventojų santykiai? Kaip jis beūkininkaus, daugumo bežemių nustojęs? Kokios pareikalaus žemės valdymo formos? Kiek jam beatliks nuo pramitimo karo pasekmėms, skoloms naikinti? Kokiais vadais seks, nuo kurių atlyš? Ar parodys tiek savo nuvokimo, kiek gana valstybei tvarkyti; dėstis ar Lietuvos sodžius aukščiau yra pakylėjęs už Rusų sodžių? Taip ir toliau, ilga eilė klausimų, į kuriuos sunku kas nors stačiai atsakyti.

Karas taip vienodai storai apdumblino visų sluoksnių ir padėjimų žmones, kad per jį, tą dumblą, visiškai nebematyti tikrojo atskirų žmonių veido. Vienodai tų pat sunkenybių ir trūkumų prispausti, visi tevieno tegeidžia, tevieno telaukia. Tad apie būsimąjį Lietuvos sodžių tebūtų galima apskritai kalbėti, o tai visai neįdomu. Velek pasidairykime, kas trukdys ar padės mūsų sodžiui pažengti.

Ką pasergėsime ūkyje, maža mus tepradžiugins.

Aukštaičius, Vilniaus gubernijos artimesnius ir tolimesnius užplūdo svetimų žmonių. Savo būdu ir išvaizda būtų tai tikri lietuviai, kad kalbėtų lietuviškai. Gi jie tarp savęs kalbasi gudiškai, „paprastai“, o į visus nesaviškius kreipiasi – lenkiškai. Taip jau lenkų bažnyčios užvesta. Tai tremtiniai iš rytų fronto, kur ūkiai buvo sunaikinti arba šiaip jau žmonės dėl atsargumo buvo išblaškyti, kad nepražūtų per mūšius. Ūkininkų dalys ten nedidelės. Vis dėlto gyveno šiaip ne taip, turėdami bent po keliolika dešimtinių, trobų ir gyvulių. Visa to netekę, ilgai paskurdę po miškus, lapiene temitę, prisišliejo prie vieno kito lietuvio ūkininko, apsiimdami jiems dirbti, bet tik juos maitintų ir duotų pastogės. Lietuviai ūkininkai patys likę su menku ašmeniu, kritus žemės našumui, nedaug ir tegali mokėsi savo padėjėjams samdiniams.

Kaip nereikalavimas, taip ir netesėjimas daug mokėti vėl pablogins samdinių padėjimą ir atstums jį iki to, kokiame buvo prieš tris dešimtis metų, kada samdinys savo darbu tegalėjo išmisti, gi apie bet kokią atsargą savarankiškam gyvenimui įsitaisyti, apie liuosą laiką ir ištaigas negalėjo būti nė kalbos. Tai buvo ir bus pražūtinga Lietuvos ūkiui ir patiems piliečiams. Jiems visiems dėl stokos artojų gręsia skurdas, dar didesnė išeivybė iš pusėtinai turtingo krašto.

Esu patyręs, – vyras pačiame gerume, pačiotas ir vaikuotas, tik dar nesusilaukęs, kas jį atstotų, savo pajėgomis vertėsi išdirbti 16 dešimtinių žemės; ir t. t., turi kai kada šauktis pagalbos: per rugiapjūtę, kulę ir t.t. Tai kai visi sveiki. Jei šeimynėlė nyksta, toks ūkininkas reikalingas, kad kas padėtų nuolat; būtent, turi ką samdyti. Nesisamdys, nė to tiek žemės neišdirbs ir gyvens vargingai, pusbadžiu. Ką besakyti apie ūkininkus „turtuolius“, atseit, valakininkus, turinčius nuo 24 dešimtinių. Be samdymo jie nei sau, nei kraštui nepatieks vaisių, kurie ne tik badą nuvaiko, dar ir turto duoda. Susidėję mūsų ūkininkai tebuvo pramokę kulti, ir tai, kur buvo atsiradę garinių mašinų. Kituose darbuose darbininkus atstoti jau buvo bepradedą ūkio mašinomis; tik jų dabar nėr ir kurį laiką dar nebus. Dėl visa to Lietuvos sodžius ir laukia krizio.

Kas gi daryti? Jei menki uždarbiai pas Lietuvos sodžiaus ūkininkus svetur išvarė samdinius, tai tie pat menki uždarbiai netgi atvilios jų atgal. Neatvilios į Lietuvą nė tų, kurie dėl karo buvo priverstinai svetur patraukę. Jų vietoje paliks dabartinieji atėjūnai ir paskui juos atseks jiems panašūs: gamta gyvūnais pripildo visa, kas tik jiems patiekia didesnių ar mažesnių patogumų. Dabartiniams ateiviams esanti gera Lietuvos duona ir jos patogumai; visa to pas juos esą daug mažiau. Jie čia rimsta: tik jie ne rusai. Rusai apsukresni, stiprūs, darbštūs, kol negeria; gi gudai ar tik sugudėję lietuviai, lėti, tingūs, nespartūs, ir dar mažiau kultūrina žemę, neg lietuviai, bet tik per velėną persirita, tai ir gana.

Išganymas tėra vienas – visuotinis sodžiaus apšvietimas ūkio dalykuose. Be to, Lietuvos sodžius netik Prūsų, nei patys savęs prieš katą nepavys. Apšvietimas pas mus vos teįpusėjęs. Žiūrėk, kas kitur darosi! Bemokslių, analfabetų, 1906 metais teturėjo:

Švedija 0,1%, t. y. iš tūkstančio 1

Danija 0,2 2

Šveicarija 0,1 1

Olandija 2,1 21

Rusija su Lenkija 61,7% 617

Nepaskaitančių rekrutų lenkų 1905 m. buvo 82%, tuo tarpu kad pačių rusų tebuvę 65%. Žemiausį procentą mokančių skaityti rašyti rekrutų visados duodavę Lenkai ir Sibirija.

Lietuvių apšvietimas daug didesnis, neg lenkų. Vis dėlto ir mes bemokslių turime bjauriai daug, net 20-30%. Kas nemoka žiūrėti į knygą, apie to pažangą gyvenime ir ūkyje negali būti nei kalbos. Analfabetai, nepažįstantieji raidžių, tiesa, naikinama gana lengvai, privačiomis visuomenės pastangomis, mokyklų tam dalykui neužtenka. Tik tikrasis apšvietimas dar toli nuo mokėjimo paskaityti; čia be mokyklos neapseisi, o mokykla brangi ir veikia pamažu, nors pamatingai.

Taip su sodžiaus ūkio pagerėjimu, be darbo pajėgų, įnagių ir mokslo prasimanymų reiks mums ilgokai palaukti. Ir baimė ima, kad mums to belaukiant, kiti neprisisiurbtų prie mūsų žemės.

J. Tumas

Teminę rubriką #Lietuvių verslumas pristato projekto rėmėjas Maxima LT. Šioje rubrikoje supažindinama su versliomis Lietuvos asmenybėmis ir procesais, apibrėžusiais Lietuvos ūkio padėtį ir pokyčius.

Šaltinis: Tumas-Vaižgantas, J (1918, Rugsėjo 12). Ūkis. Lietuvos aidas 86 (134), p. 1-2. [žiūrėta 2018-08-04] Prieiga internete:http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66553&seqNr=1;http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66553&seqNr=2