1918 m. rugpjūčio 30 d. | Wilhelm Kahmann | Prekyba Lietuvoje

Prie vyriausiųjų kiekvienos tautos ekonomijos veiksnių priguli ir prekyba. Ir Lietuvoje, nors ji ypač žemės ūkio šalis, prekybos negalima laikyti pašaliniu dalyku.

Prie vyriausiųjų kiekvienos tautos ekonomijos veiksnių priguli ir prekyba. Ir Lietuvoje, nors ji ypač žemės ūkio šalis, prekybos negalima laikyti pašaliniu dalyku. Jei Lietuvos ūkininkas ir miestietis darbininkas tinkamai nori verstis, tai jiems labai svarbu, kaip vyksta prekyba jų šalyje, vadinasi, kaip eina prekių mainas. Jei prekių maino padėjimas klojasi gerai, tai sodietis savo gaminius lengvai parduoda ir iš miesto sodžiun atsigabena, kas reikalinga jo sugyvenimui. Apsišvietusiam žmogui įdomu žinoti ir kame dingsta, į kur pristato gaminamąsias jo prekes ir iš kur eina tos prekės, kurių jis pats perkasi mieste. Ir politikos žvilgsniu ne vis tiek, ar užsieninės prekės eina iš tokios žemės, su kuria mes gyvename, gerai sutinkame, ar iš kurios kitos šalies. Šį kartą trumpai apžvelgsime įgabenamąją Lietuvos prekybą.

Prieš karą Vilnius buvo vyriausioji prekybos vieta Lietuvoje. Į ten daugiausia prekių pristatydavo iš Varšavos. Bet pristatydavo [ir] iš Rygos, iš Petrapilės, iš Maskvos ir iš kelių kitų Rusijos pramonės vietų, o pagalios ir iš Vokietijos eidavo daugel prekių. Ne visos prekės, kurių pristatydavo iš Varšavos, buvo dirbtos Lenkijoje, anaiptol. Beveik visos jos buvo dirbtos Vokietijoje, o tiktai per Varšavą buvo traukiamos Lietuvon. Tatai pasiaiškina šitokiu štai būdu. Stambieji Vilniaus ir Rusijos pirkliai buvo įpratę prekes pirktis kas kartas tiktai sulig parodytų jiems pavyzdžių sandėlyje. Rusijos įstatymai labai apsunkindavo pirklių kelionę užsienin. Buvo nelengva gauti nė leidimas tam. Todėl savaime įvyko taip, kad Vokietijos fabrikos ir stambieji pirkliai savo prekių sandėlius buvo įsitaisę didžiausioje prekybos vietoje Rusijos vakaruose – Varšavoje. Ten ir vokiečių prekybos atstovai gyveno. Šio krašto pirkliai važiuodavo Varšavon pasižiūrėtų prekių ir susiderėtų dėl kainų. Tokiu būdu Varšavoje ilgainiui atsirado didelių prekių sandėlių, kurie buvo lenkų piniguočių rankose. Lietuvos vertelgoms tąsyk buvo patogiau savo prekės užsisakyti Varšavoje, negu tiesioginiu keliu jų parsitraukti iš Vokietijos.

Karo metu tie dalykai virto visai kitaip, o Lietuvai iš to atsiras naudos. Pašalinus kliūtis, kurios seniau šio krašto prekybai kildavo iš rusų valdžios, tapo paveikiau naudotis tiesioginiu keliu, parsitraukiant prekių stačiai iš ten, kame jų dirba. Nes parsitraukiant prekių per Lenkiją, jos pabrangdavo ne vien dėl ilgesnio kelio traukiniais, bet ir per tai, kad perpirkliams Varšavoje juk reikėjo atiduoti geras tų prekių verčios nuošimtis. Taipo Lietuva prekybos žvilgsniu turėjo tapti priklausoma nuo Lenkijos, o tatai atsiliepti ir politikos taikiuje tarp Lietuvos bei Lenkijos. Lietuvai iš to naudos nebuvo jokios, čia ir lietuviai patys jau bus pilnai įsitikinę. Gabenant be vingio, aplenkiant Varšavą, prekės atsieina pigiau, o dalimi išvengiama ir augimo lenkų įtakos Lietuvoje. Vadinasi, ir praktikos, ir idėjos žvilgsniu Lietuvai iš to yra naudos.

Kaip išaugo dabartinis karo meto padėjimas? Tuojau po karo gabenimas prekių iš Varšavos pasiliovė. Varšavos pirkliai pasinaudojo ta proga stabdyti prekių pardavimui ir pakelti kainoms. Tokio svetimnaudiško pasielgimo nedovanojo Varšavos pirkliams! Kada vokiečiai užėmė Lietuvą, Lietuvos pirkliai prekes pradėjo pirkti stačiai iš Vokietijos. Čia jie pastebėjo, kad Lenkijos pirkliai buvo nepratę sąžiningai pristatyti prekių; o Vokietijos prekių kainos, atsižvelgiant į karo stovį, buvo ir pigesnės, kadangi nereikėjo Varšavos vertelgų tarpininkavimo.

Be abejo, trūkstant prekių Lietuvoje, prekyba tarp Lietuvos ir Vokietijos būtų veikiai pražydusi, jei dėl ilgo karo pritrūkus prekių, Vokietijos ir vietinė valdžia nebūtų buvusi priversta griebtis įmonių sulaikyti laisvai prekybai. Kiekvienas pirklys, kuris nori gauti prekių iš Vokietijos, turi jų užsisakyti per savo apskričio viršininką arba per miesto viršininką, arba ir per vokiečių prekybos valdybą. Paskui vyriausybė perveizdi, ar galima dar perleisti tiek Vokietijos prekių nenuskriaudus Vokietijos gyventojų. Jei dar galima, tad vyriausybė užsakymus įteikia Vokietijos firmoms, o paskui, kada jos pristato tas prekes, atiduoda jas užsisakiusiems ir atima iš jų pinigus.

Tokis partraukimas prekių be abejo yra kartais gana keblus ir ilgai trunka, bet kol dar nepasibaigė karas, to negalima išvengti. Be abejo, tos sunkenybės pasibaigs tada, kada pasibaigs karas ir kada įvyks sutvarkytas taikos ūkis. Tada Lietuvos prekyba plačiai žengs tais karo metais pramintais keliais, kuriais eis ir Lietuvos gaminiai į užsienį. Šalin nuo Varšavos – tai bus jų obalsis; ir galima tikėtis, kad per prekybą susistiprins prieteliškas ir širdingas taikius tarp Lietuvos ir Vokietijos politikoje. Nes medžiaginiai reikalai taipo jau nėra silpniausi.

Malkų turgus Vilniuje, 1916 – 1917 m. (nuot. https://lt.wikipedia.org/wiki/Naugarduko_skveras)

Teminę rubriką #Lietuvių verslumas pristato projekto rėmėjas Maxima LT. Šioje rubrikoje supažindinama su versliomis Lietuvos asmenybėmis ir procesais, apibrėžusiais Lietuvos ūkio padėtį ir pokyčius.

Šaltinis: Kahmann, W. (1918, Rugpjūčio 30). Prekyba Lietuvoje. Dabartis (124), p. 1-2. [žiūrėta 2018-07-18] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23906&seqNr=1
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23906&seqNr=2