1918 m. rugpjūčio 23 d. | Degtukų fabrikas Vilijampolėje

Daugelio daiktų, kurių seniau būdavo apsčiai, tuomet ir visai nebrangindavome. Bet karo metu, kaip pasirodė visokių daiktų trūkumas, išmokta tikriau vertinti ir toki daiktai, kurie seniau išrodė menkniekiais. Kaip štai ir degtukai. Svarbu bus bent kartą pamąstyti ir apie tai, kaip galima pagaminti tokia daugybė mažučių degtukų ir kaip jie galima gaminti ir parduoti vis tik nelabai brangiai, ypač atminus, kad karo metu visų daiktų kainos labai pakilusios.

Tuoj už Vilijampolės miestelio, netoli žaliuojančiųjų kalnų, už raudonųjų bravoro trobesių, stovi degtukų fabrikas. Jis įkurtas jau rusų laikais, o prigulėjo nekuriam pramonininkui, kurio dabar laukiama pagrįžtant iš Rusijos. Jis turbūt savo fabriko visai nebepažins. Nes daugel atmainų jame įvyko per tuos metus. Senieji trobesiai buvo mediniai, aptręšę, stogai seni, kerpėmis apaugę ir kiauri. Vokiečiai gi šalia jų pastatė naujus erdvius butus su daugybe šviesių didžių dirbamų salių.

Šita degtukų fabrika naujai įkurta 1917 m. pavasaryje ir pradėjo dirbti tų pačių metų liepos pabaigoje. Taigi dabar darbuojasi daugiau negu vienus metus. Betgi žiūrint į ištobulintus įtaisus, į sąmoningai vieną su kita sutaikytas mašinas, netikėtum, kad visas tas tobulas vienos mašinos kitai padėjimas įvykęs per vienus trumpus metus.

Degtukams ir dėžutėms daryti vartoja epušės medžio, kadangi jo šiame krašte apsčiai yra. Medžius skersai supjausto į tam tikrus ritinius, kurie paskui galais įspraudžiami į greit sukamas mašinas. Ritiniams besisukant, prideda iš šono aštrius peilius, kurie pritaisomi taip, kad didžiai greitai nuo medžio atsilupa, tarytum ne per storo popierio kartelė. Kartu mašina šitą juostą įraižinėja skersai tam tikruose daiktuose, kad paskui per tuos įrėžimus, plonutę lentutę lengviau sulankiojus dėželės apdaro pavidalan. Taipo pat greitai padirba ir plačios įstumiamosios dėželės dugną. Kitame kambaryje mašinos aplipina dėželes mėlynuoju, geltonai aprašytu popieriu. Iš čia dėžės eina vėl į kitas mašinas, kame pridedama degtukų įbrėžiamieji šonai.

Pirmoje salėje šalia lupamosios mašinos dirba tam tikra pjaustomoji mašina, kame daugelis peilių didžiu greitumu lekia vis aukštyn ir žemyn, ir suskaldo plačius degtukus. Kaip matai, pasidaro didžiulė degtukų krūva. Toliau yra dar viena labai pinkliai įtaisyta mašina. Jon krečiami degtukai, ir ta mašina juos tol purto, kol nesudeda vieną šalia kito ir įspaudžia tam tikruosna rėmeliuosna visus lygiai, galas prie galo. Tuomet tuos rėmelius su būsimaisiais degtukais truputį padažo tam tikrame iš parafino ir kitos lengvai degamos medžiagos mišinyje. Paskui juos nuneša džiovinamuosna kambariuosna džiūti. Tada juos vėl įdažo kitan skystiman, kame degtukai gauna žinomas rudas užsidegamas galvutes. Ir vėl juos neša džiovinamajin kambarin. Irgi sudėstymą degtukų dėželėsna atlieka labai sumaniai išgalvotos mašinos. Visa tat vyksta stebėtinu greitumu. Per vieną dieną toje fabrikoje prigamina ne mažiau 80 ligi 100 tūkstančių dėželių su degtukais.

Vilijampolės panorama XX a. I pusė (nuot. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus)

Teminę rubriką #Lietuvių verslumas pristato projekto rėmėjas Maxima LT. Šioje rubrikoje supažindinama su versliomis Lietuvos asmenybėmis ir procesais, apibrėžusiais Lietuvos ūkio padėtį ir pokyčius.

Šaltinis: Degtukų fabrikas Vilijampolėje. (1918, Rugpjūčio 23). Dabartis (118), p. 3. [žiūrėta 2018-07-15] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23899&seqNr=3