1918 m. lapkričio 8 d. | Kariuomenė

Visaip vartant, kariuomenė tautai reikalinga; ne tiek karui, kurio, duok Dieve, kad ir visai nebūtų, kiek vidaus tvarkai; visuomenės vidui sutvarkyti ir atskiro žmogaus vidui sutvarkyti. Nemint, kol ir vienuoliai, tvarka, drausme ir darbštumu lavindamies, vadinas – kariuomene

Kerenskio laikais Rusijos kariuomenę buvo pradėję darinėti iš tautinių būrių. Ir lietuviai karininkai buvo pradėję spietis į savo atskirą būrį. Tada jiems tai ne visai tepavyko, ir Lietuvos kariuomenė prisieina dabar čia jau tėvynėje sudaryti.

Pirmiausia reiktų mums atsakyti į klausimą, ar šiais laikais bereikalinga kariuomenė apskritai? Šis klausimas dėlto kyla, kad šiam pasauliniam karui prikankinus žmones, juose vis daugiau bręsta supratimas, jog metas visiems nusiginkluoti ir įsitaisyti amžinoji taika, idant karas būtų visiškai nebereikalingas, tad nebereikalinga ir kariuomenė.

Kad karas yra blogas dalykas, visados žmonės suprato ir vis dėlto nesiliovė kariavę, nes dalyką pripažinti blogu ir jį išnaikinti tai ne tas pats. Yra dalykų, kurie turi […], jų neišnaikinsi; galima tik jie susilpninti. Toks žmogaus prigimtų turįs šaknis dalykas ir yra karas; tad ir jis bus, kaip buvęs; kaip buvo ir bus kova už būvį. Tad reikalinga bus ir kariuomenė.

Pats kariuomenės buvimas prisidės prie sutūrėjimo blogų norų pakelti karą. Be to, kiekviena valstybė reikalinga kariuomenės savo vidaus tvarkai palaikyti, jei ta valstybė nori būti tikrai nepriklausoma. Galima gyventi ir be savo kariuomenės, kaip kad Lietuva paskutinius šimtmečius gyveno: visados atsiras kad kitas, kur dideliu noru pasiims pakareiviauti ir sau ir mums. Tik kas naudos tėvynei iš svetimos kariuomenės?

Daugiausia laimės, galimos šiame pasaulyje, gali duoti piliečių laisvė, jų nepriklausomybė, kuriai palaikyti  įrankis – kariuomenė. Ji reiškia tautos ar valstybės sugebėjimą apginti savo reikalus ir savo garbę. Be šito tautos kultūros plėtojimas netikras, nes ją, beginklę, kiek vieną valandą gali sunaikinti kaimynas.

Žuvo Lenkija, su ja ir Lietuva, kad lenkai, savo rankose turėdami visą valdžią, nepajėgė iš savo šalies išbrukti 100 tūkstančių Rusijos kareivių. Tauta – valstybė, kuri savo reikalui, savo  garbei apginti negali pasiųsti tam tikro būrio savo sūnų, pasiryžusių už tatai ir numirti, negali būti valstybė, laisva tauta, tik mėšlas kitai juoba galinčiai. Į lietuvius kaimynai taip ir žiūri paskutiniais laikais.

Pripažinus Lietuvos kariuomenės reikalingumą, reikia išrišti klausimas apie jos didumą. Tai galima spręsti tik bendrai, žiūrint to, kas svarbiausios turės įtakos: tikslai, kurių sieks dauguma lietuvių tautos, sunkumas ar lengvumas palaikyti vidaus tvarką ir tarptautiniai santykiai, kurie nusistatys pasibaigus karui. Kariuomenė, jei ne skaičium, tai ginklų ir disciplinos tobulumu turi būti lygi kaimynų tobulumui.

Kariuomenei prirengti, vesti ir naudoti parenkamas tam tikrų žinovų specialistų nuolatinis kadras. Jis turi auklėti kareivas, kad būtų susipažinę su visais kovos įrankiai, mokėtų juos tinkamiausiai sunaudoti. Tik laimėti visa to dar negana. Dar reikia tam tikros dvasios.

Senovės kareivos buvo taip auklėjami, kad jie būtų nieko nesvarstantys, tik aklai pildantys komandos įsakymus, ar jie dvi ar ne. Lavino jų kūną, o kvailino protą. Žmonijos pažanga, drauge su ja ir karo pažanga, ėmė reikalauti vis daugiau išlavintų kareivių protų. Tik Rusijoje, kur mūsų jaunuomenė turėjo tarnauti, paliko užpakalyje pažangos.  Tik Rusijoje, kur mūsų jaunuomenė turėjo tarnauti, paliko užpakalyje pažangos. Dažnai tėvai, išleidę į kariuomenę gerą, dorą ir protingą sūnų, atgal Dažnai tėvai, išleidę į kariuomenę dorą ir protingą sūnų, atgal susilaukdavo apkvailinto ir aptvirkinto. Štai, dėlko mūsų tarpe nėra pasigviršimo tarnauti kariuomenėje. Tai Lietuva, atsistojus ant slenksčio naujo gyvenimo, privalo pasisieloti ir savo gynėjų dorybe.

Nuo ko gi pradėti? Mes, taip ilgai išbuvę vergijoje, taip pasiilgę laisvės, mielu noru sekame buvusiomis prancūzų ir rusų revoliucijomis: negriebiamės priedermių, tik siekiame vis daugiau laisvių. Gi netiksliai suprantama laisvė duod tik blogų vaisių; pradėjus nuo laisvių, baigiama dar didesne vergija ir despotizmu.

Žmonijos stengimąsis į laisvę, tai jos prigimties apsireiškimas, bet tik vienas Dievas yra absoliutus savo laisvėje; gi žmonių laisvė yra apibrėžta; visiškos laisvės negalima pasiekti jau ir dėl to, kad to siekdami darytumėmės jeibingi kitiems žmonėms; kur prasidda jeibė kitiems žmonėms, ten paibiagia atskiro žmogaus laisvė. Laisvės sienos nėra pastovios. Bendruomenės nauda dažnai reikalauja ją susiaurinti, sakysime, per karą ar kitus nepaprastus atsitikimus. Taigi žmones dar reikia išmokyti laisve naudotis. Juo aukštesnė tautos kultūra, juo platesnės ir jos laisvės sienos. Žemos kultūros žmonės nemoka laisve naudotis ir tai pavojinga bendruomenei ir net jiems patiems, Visi pasaulio garmonija – tai didžiausia laimė, kurios galima pasiekti mokėjimu sutaikinti atskirų žmonių reikalavimus su benra visos tautos nauda.

Tveriant naują gyvenimą, ypačiai reikia tempti domė šonan priedermių, nes labai sunku gerai jas pildyti. Artimo slaugymas, švara, daba, dvasios tamprumas ir daug ko kita, kas tiek daug sveria tautų pažangoje, vis reikalauja, kad jų mokytumės.

Griežtai visiems galams kariuomenės įstaiga, racionaliai sudaryta, rūpestingai auklėjama, yra tinkamiausia. Kariuomenės kadrai privalo organizuotis panašiai į krikščionių stojikų mokyklas, kur Lietuvos jaunuomenė rengtųsi pildyti sunkiausias piliečio pareigas, iš kur tėvai atgal atsiimtų vaikus ne apkvailintus ir ne paleistuvius, tik stipresnius dvasia ir kūnu, jau pratusius savo lizde tvarkytis ir viešajame gyvenime tvarką palaikyti be policijos stumdymo. Lietuvos gi valstybei, kad būtų pakaktinas skaičius sūnų, kurie gindami jos garbę, galėtų patikti mirtį ramiai, rimtai, aukštai pakeltom galvom, kaip tinkama tikriems kareivoms. Tokia pakraipa auklėjama tautos jaunuomenė bus apsaugota ir nuo nutautimo.

Visaip vartant, kariuomenė tautai reikalinga; ne tiek karui, kurio, duok Dieve, kad ir visai nebūtų, kiek vidaus tvarkai; visuomenės vidui sutvarkyti ir atskiro žmogaus vidui sutvarkyti. Nemint, kol ir vienuoliai, tvarka, drausme ir darbštumu lavindamies, vadinas – kariuomene.

G. B.

Marijampolė Pirmojo pasaulinio karo metu (nuot. https://www.miestai.net)

Šaltinis: Kariuomenė (1918, Lapkričio 8). Lietuvos aidas 126 (174), p. 2-3. [žiūrėta 2018-10-03] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66542&seqNr=2;http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66542&seqNr=3