1918 m. lapkričio 7 d. | Lietuvos grytelninkai

Vargiai rasime visoje Lietuvoje nors vieną kaimą, kur nebūtų pasistatė nors vienas grytelninkas, atseit, toks gyventojas, kurs turi savo trobas, tik savo žemės neturi; gi už tą sklypelį, kur stovi jo troba, ir už šiokį ar tokį darželį moka nuomą – pinigais ar dienomis. Tokių gyventojėlių padėjimas nėra pavydėtinas

Vargiai rasime visoje Lietuvoje nors vieną kaimą, kur nebūtų pasistatė nors vienas grytelninkas, atseit, toks gyventojas, kurs turi savo trobas, tik savo žemės neturi; gi už tą sklypelį, kur stovi jo troba, ir už šiokį ar tokį darželį moka nuomą – pinigais ar dienomis. Tokių gyventojėlių padėjimas nėra pavydėtinas.

Beveik kiekvienas trobelninkas turi karvę ar avį, ožką bent paršelį ar vištą. Buvo ir tokių, kurie arklį laikės. Ganyklos ir pašaro reikia samdytis kaip kada už mylios ar dar toliau, gi pieno okupacijos valdžiai vis tiek reikia duoti vienodai, po du litru, su tais, kurie turi savo ganyklas.

Pavasarį galvijų mėšlas reikia išvežti, pasisamdžius dirvos, kad būtų kur bulbių pasisodinti ar puspūrė rugių pasėti. Išvaikščiosi visą savaitę, kol gausi dirvos, kur ūkininkas kaip nebevežė mėšlo bus apie 20 metų. Kitas ir tokių palaukių grytelninkui neduoda ar duoda už tokį atlyginimą, kad galima nusipirkti rugių ir bulbių. O kur dar sėkla ir arkliai darbui? Už juos vėl reikia atidirbti prie rugių arba prie šieno. Kitam taip ir pereina visa vasara, negavus kitur uždirbti rublio.

Praėjo vasara, niekas dirbti nebevadina, gi pavalgyti reikia ir apsidaryti, grytelė lūžta, sensta, stogas kiūra. Apsilopyti nėra ko ir kuo, išpuvusias skyles užlipdo moliu, taip ir gyvena, kaip žvėris lauže. Vaikai auga kaip gyvulėliai, be jokio mokslo – ko gi iš jų sulauksi? Tarpais ir kąsnio duonos nėra. Tam laimė, kurs nors karvutę turi, bent pieno šlaką atsigertum širdžiai atsigauti. Tik ir tai svajonė: reikia valdžiai pienas atiduoti ir buizai nebelieka užbaltinti. Kur grytelninkės pačios moterys, jų padėjimas dar blogesnis: kas tik nenori, jų neišnaudoja.

Kurie tik kokio amato, tie trobelninkai nėra turtingi, bet nėra ir vargingi. Vargai ir jiems tie patys su ganykla, pievam dirva, mėšlais. Tik jie, apsidirbę per vasarą, per likusį metų laiką uždirba ir bado nekenčia. Užsimokėjo nuomą, pasitiekė malkų ir ramus iki pavasario.

Yra ir pasiturinčių grytelninkų. Kitas atsisakęs nuo ūkio, kitas ir už jūrių parsinešęs keletą skatikų ar turtingieji amatninkai. Skolindami pinigų ar šiaip gavo žemės trobai pastatyti, sodeliui uždiegti, ir gyvena iš pinigų. Pasižiūrėti – jiems nieko netrūksta.

Tik yra viena šmėkla, kuri stovi kiekvienam trobelninkui prieš akis, kiekvieną grytelninką pradeda smaugti anksčiau ar vėliau. Tai žemės savininkas, ant kurios pastatyta gryčia. Užeis jam toks ūpas ar pasigaus skolą atiduoti ir sako nusigriausk savo trobas, aš tau žemės nebeduosiu! O jei nenusigriausi gera valia, tai užarsiu ligi durų, kad nė kojos neiškeltumei.

Tokio grytelninko padėjimas pasidaro baisesnis už kampininko. Šis išbuvo metus pas vieną ir eina kitur, jei buvo negera, susikrovęs mantą ant vežimo. Gi gryčios ant vežimo neužsidėsi ir su ja nepavažiuosi kas metai. Gerai, kurs turi susitaupęs skatiko: tas pasieškos kitur vietos. Gi uždiegtas sodelis, gi aptverti žiogreliai lieka niekais.

Grytelninkų rasime ant dvarų žemės, ant ūkininkų, ant valdžios žemės ir mažažemių. Grytelninkų atsiradimas labai įvairus. Vieni, pavedus ūkį savo broliu iar seseriai, išsiėmė žemės sklypą pasistatyti trobai; kiti gavo kraičio, kiti betarnaudami susitaupė keletą skatikų, nusipirko sienojų; dar kitam pats ūkininkas pastatė trobelę ir pardavė. Kuone visi jie neturi jokių rašytų sutarčių; ir kurie turėjo, tai keliolikai metų. Kaip vienų, taip ir kitų tas pats galas: ar tąsymos po teismus 10-20 metų ar pardavimas kitam už keletą rublių ir išėjimas elgetauti ir visuomenei sunkenybe būti. Yam patvirtinti šimtai faktų. (Mes juos čia išleidžiame. Red.)

Juo geriau įsigyvena grytelninkas savo daržą, juo greičiau netenka jo. Tai daugumas nė nežiūri „svetimos“ žemės ir savininkas jos nesigviešia. Ar toksai surėdymas į gerą visuomenei? Gerai išgyvendamas savo darželį trobelninkas visiems metams ištektų daržovių, bulbių.

Rusijos valdžia grytelninkų visai neatminė. Dūma išbuvo apie 10 metų, o ar buvo apie grytelninkus išsitarta bent vienas žodis? Dabar kuriamana priklausoma Lietuva; laikraščiuose aibės visokių sumanymų, gi apie grytelninkus vėl ne ir ne. Bet jei kas statydamas namą, neprižiūrėtų nors vienos šalies pamato, namas turi giūti. Kiek tėvynės meilės gali turėti gyventojas persekiojamas.

Po karo neveikusios laivų kompanijos subrus ieškoti važiuotojų, reklamuosi, siūlydamos už marių aukso kalnus, papgins važmą, nes per karą ir už marių sumažėjo darbininkų. Ir trauks mūsų trobelninkai svetur, parduodami savo lizdelius, ir Lietuva vėl nustos savo žmonių.

Gi pagerinti grytelninkų padėjimas ne taip jau sunku. Be žemės, kuria juos valdžia aprūpins ar ne, tai dar klausimas, bent užtikrinkite trobelninkus, kad iš jų niekas neatsiims to sklypo žemės, kur jų trobos stovi. Jų būvis tuoj pagerės, jų trobos įgys didesnės vertybės, jis pats prisiriš prie vietos. Leiskite grytelninkams savo plecius išpirkti ar amžiną činšą imti.

Gal būt, jog ta mano rašymas yra balsas šaukinčio tyruose; jog kur jėga, ten ir tiesa, gi silpnieji visados be tiesos. Kol silpnasis ras tiesą, pirmiau atsidurs Aukščiausiojo teismei ir jam nebereiks. Bet ką galiu, tą darau.

Galminas.

P. S. Ne vienų „grytelninkų“ – visų bežemių padėjimas toks pat, šaukias atmainų. Ir jų bus. Tik susidarykime savo valdžią.

Red.

Zarasai ( (Novo-Aleksandrovsk) Pirmojo pasaulinio karo metais (nuot. https://www.miestai.net)

Šaltinis: Mūsų grytelninkai (1918, Lapkričio 7). Lietuvos aidas 125 (173), p. 2-3. [žiūrėta 2018-10-03] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66541&seqNr=2;http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66541&seqNr=3