1918 m. lapkričio 3 d. | Dėl mūsų kariuomenės uniformų

Mano nuomone, reikia mūsų kareiviai tokia gražia uniforma apdaryti, kad žmonės ja gerėtųsi, o ne bjaurėtųsi, kad patys aukščiau statytų kariuomenę, kaipo tikrus tėvynės gynėjus, o ne niekintų, kaip pas rusus buvo

„Lietuvos Aide“ N. 114 p. Nagevičius pajudino labai svarbų klausimą apie mūsų kariuomenės apdarą, nes kaip sykį nusistatys mūsų kariuomenės uniforma, taip ir turės palikti ilgą laiką; taigi reikia iš karto viskas gerai apsvarstyti. Apie tą dalyką ir aš čia noriu pakalbėti, labiausiai apie mūsų kareivių drapanų spalvą ir dailumą. P. V. Nagevičius pataria visus mūsų kareivių drabužius siūti iš naminio pilko milo dėl jo gražumo ir pilkumo. Bet man rodos, būtų per daug prasta siūti visi mūsų kareivių drabužiai iš pilko milo, ypač mundiras ir kelnės. Milas, kol dar naujas, tai niek, bet kai pasinešioja, tuomet surūdija ir pasidaro negražus. Juk mes atmenam rusų kareivių senus šinelius, surūdijusius – kaip jie blogai atrodė! Ir mūsų sodiečiai taip pat niekina drabužius, pasiūtus iš pilko milo, taip vadinamas „sermėgas“. Daugumas sodiečių, kad ir milinius apdarus nudažo kaip nors kitokia spalva, o pilkas „sermėgas“ nešioja tik patys prastieji žmonės ir tai daugiausiai kasdieną prie darbo, kaip, pavyzdžiui, malkas veža ar kitą ką dirba. Kuris nešioja pilką „sermėgą“, žmonės net sako su panieka – „rūdine“ apsivilkęs. Jeigu mes apdarysim mūsų kareivį visais pilkais milo drabužiais, tai žmonės tai pat nekaip imtų žiūrėti į mūsų kareivius.

Toliau p. V. Nagevičius nurodo į milo pigumą. Bet dabar kažin ar tai būtų tiesa, nes milui padaryti reikia daug vilnų, o dabar mūsų ūkininkai maža turi avių, kai kur tik po vieną avį, taip kad vilnų vos užtenka jų pačių reikalams. Norint apdaryti mūsų kareiviai vien miliniais drabužiais, reiktų begalės milo, kurį valdžia tur būt rinktų nuo žmonių rekvizicijos keliu. Vargu ar pasisektų tiek daug milo surinkti, o kad ir pasisektų, tai pas ūkininkus milas nevienodas: pas vienus pilkas ir gerai padarytas, o pas kitus juosvas, arba rainuotas – eilėmis; taip kad tuomet surinktas iš ūkininkų po kelias aršinas milas būtų nevienodas, tuo pačiu ir mūsų kareivių uniformos būtų nevienodos. Geriausia, kad būtų fabrika austi vien kareiviškiems drabužiams: tuomet labiau būtų išlaikytas mūsų kareivių uniformų vienodumas; tik dabar gal nebus laiko steigti fabrikai.

Mano nuomone, reikia mūsų kareiviai tokia gražia uniforma apdaryti, kad žmonės ja gerėtųsi, o ne bjaurėtųsi, kad patys aukščiau statytų kariuomenę, kaipo tikrus tėvynės gynėjus, o ne niekintų, kaip pas rusus buvo. Kai pamato žmonės gražiai aprėdytus kareivius, kaip, pavyzdžiui būdavo iš rusų gvardijos atvažiuoja, tai į juos daro malonų įspūdį ir jie negali atsigėrėti. Sakysiu, vokiečių kariuomenė gražiau aptaisyta už rusų ir tai jau daro kitokį įspūdį.

Karininkai taip pat atsižvelgia į tai, kad kariuomenės drabužių spalva būtų pritaikinta gamtos laiko spalvai, kad jie būtų netaip priešininko pastebimi. Sakysim, rusų kariuomenėje vasaros metui buvo įvestos žalios bluzos, kad kareivis vasarą taip medžių lapų ar žolėje atsigulęs būtų priešininko nepastebimas. Taigi ir lietuvių kariuomenėje reikia, kad vasarinė kepurė, mundiras ir kelnės, kuriomis drapanomis kareivis turi vasarą nešioti, būtų tamsiai žalios spalvos, kaip vasarą medžių lapai. Be to, šita spalva yra mūsų tautinė, ir aš mačiau keletą vokiečių kareivių vasarą apsirėdžiusių tamsiai žaliais drabužiais ir jie atrodė labai puikiai. Čia aš nekalbu iš ko tie drabužiai būtų padaryti, bet tik apie žalią spalvą; sakysim, kad ir tas pats milas, arba kas kitas galėtų būti žaliai nudažytas.

Taip pat, p. V. Nagevičiaus peršama kepurės forma, man rodos, būtų prastoka, reikia kuo nors paįvairinti, pagražinti. Kai prisižiūri atvirutėse išbraižytas kepures – „kiverius“ Prancūzų armijoje Napoleono I laikais, arba kad ir senovės lietuvių, tai daro malonų įspūdį. Taigi reikia ir dabar mūsų kariuomenėje kepurės kaip nors pagražinti, padaryti panašias į senovinius „kiverius“; tą darbą galėtų atlikti mūsų dailininkai.

Šineliai ir žieminės kepurės galėtų būti, anot p. V. Nagevičiaus, iš pilko milo, nes pilka spalva žiemą, kuomet esti laukai apdengti sniegu, netaip pastebima, kas kariuomenei yra svarbu. Žieminės kepurės neturi būti nei „kiverai“, nei „kaškietai“, kaip žmonės vadina, bet aukštos, panašios į „cilindrą“ pilkos varsos, pasiūtos iš kailių, ar milo su vata, kad būtų šiltos ir galima būtų ant ausų užsimauti.

Reikia mūsų gerb.dailininkams padaryti mėginimai ir išrasti tinkama uniforma mūsų kariuomenei, kad būtų ne tiktai patogi ir šilta, bet dar aistetinai daili ir tautinė.

Antanas Narušis.

Rinkos aikštė Marijampolėje. Apie 1918 m.

Šaltinis: (1918, Lapkričio 3). Dėl mūsų kariuomenės uniformų. Lietuvos aidas 122 (170), p. 2. [žiūrėta 2018-10-01] Prieiga internete:  http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66537&seqNr=2