1918 m. lapkričio 29 d. | Tuoj šaukime kooperatorių suvažiavimą

Prekyba tai šalies gerovės garantija. Penkių gi metų karas ją visiškai nuslopino. Šiandien vietoje prekių turime popiergalių – neva pinigų. O jų kaina diena dienon vis mažėja. 

Prekyba tai šalies gerovės garantija. Penkių gi metų karas ją visiškai nuslopino. Šiandien vietoje prekių turime popiergalių – neva pinigų. O jų kaina diena dienon vis mažėja. Tat yra didelio spirginamo reikalo visomis galimybėmis prekybą vėl įstatyti į paprastąsias vėžes. Dabartinė mūsų vyriausybė jau atkreipė į tai domės. Bet, einant ministerijos programą, tuo reikalu daugiausia pavesta rūpintis atskiriems žmonėms, jų laisvai iniciatyvai. Taigi iš anksto galima atspėti, kad ta iniciatyva plauks ne iš lietuvių ir ne iš darbo žmonių, bet iš svetimtaučių kapitalistų tarpo. O mums, darbo žmonėms, tai nėra pageidaujama. Mes norime, kad prekybos išdavomis naudotųsi ne atskiri asmens, bet kuo plačiausiai visuomenės sluoksniai. Tam reikalui kooperacija daugiausia mums padėtų ne kooperacija miestelių ir parapijų, tik didelė centralizuota visos Lietuvos kooperacija.

Liaudis, neturtingieji sluoksniai, turėdami kelis skatikus, mielu noru juos neštų ir atiduotų kooperacijų reikalui. Tai ne svajonės, tai faktas. Man dalyvaujant susirinkimuose, kalbant su atskirais žmonėmis, jau labai dažnai patys žmonės kelia kooperacijos reikalą. Iškėlus jį, karštai palaiko. Ir tai ne vienoje, bet visose Lietuvos krašto vietose. Šiandien daugelyje parapijų miesteliuose guli sudėtos nemažos sumos, bet žmonės tuo tarpu neranda galimybių jas sudoroti. Jeigu liaudis pamatytų, jog pinigai eina apyvarton, ir jie nors šiek tiek turi iš to naudos, tas sumas, be abejo, dar padidintų. Tai laba aišku. Gyvenimas tuo duoda pasinaudoti. Bet kaip? Beveik vienintelė Lietuvoj vartotojų draugija „Žagrė“ karo yra taip sunaikinta, kad nėra galimybės greitu laiku ji atnaujinti. (Taip kalba tie, kurie su ja arti sueina). Jeigu gi padėtų (Dieve duok!) dirbti, čia vis jau reikalinga kuo didžiausia centralizuota vartotojų draugija. Reikalinga, kad visi pinigai suplauktų į vieną centrą ir su ta didele suma jau būtų galima imtis ir didesnių operacijų. Tas kooperatorių centras galėtų atstoti daugelyje vietų atskirų žmonų iniciatyvą. Jis galėtų daryti sutartis su įvairių šalių kooperatoriais, ir šiaip jau prekijais, gauti reikiamų prekių. Tas centras įvairiose vietose, kur arčiau gelžkelio, padarytų savus sandėlius, iš kur prekes siuntinėtų parapijų ir šiaip jau miestelių skyriams. Jis gi turėtų pasirūpinti ir produktų supirkimu. Bet tai nėra mesta mintis. Jai įkūnyti reikalingi to dalyko žinovai, reikalingos pajėgos, įstatai, detalių išklostymas. Tą dalyką galėtų atlikti tik visos Lietuvos kooperatorių suvažiavimas. Suvažiavime galėtų dalyvauti ne vien kooperatoriai, bet sakysim, nuo kiekvienos parapijos žmonių įgaliotinis. Paruošiamąjį darbą, įstatų projektų pagaminimą ir t.t, man rodosi, galėtų atlikti tam tikra komisija, kurią galėtų tuoj paskirti mūsų pramonės bei prekybos ministerija. Tuo galėtų ji atlikti labai produktingą ir svarbų visuomenės darbą.

H. Aitv.

Šiaulių apskr. Joniškio Pieno perdirbimo bendrovė „Šaltinis“. (nuot. https://www.miestai.net/)

Šaltinis: Tuoj šaukime kooperatorių suvažiavimą (1918, Lapkričio 29). Lietuvos aidas 144 (192), p. 3. [žiūrėta 2018-11-07] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66536&seqNr=3