1918 m. lapkričio 26 d. | Pranciškus Žadeikis | Derybos dėl malkų

Mes jiems atsakėme, jog ir Skuode yra daug beturčių darbininkų ir kuras čia nė kiek nepigesnis kai Liepojuje, ir kad iš Lietuvos į Kuršą taip pat vokiečiai daug išgabeno malkų.

Diena pilnutėlė įvairių įspūdžių. Apie vienuoliktą valandą likau pakviestas į posėdį, nes iš Liepojaus atvykę Kareivių ir Darbininkų tarybos atstovai ir norį su mumis tartis. Įdomus dalykas. Iš tikrųjų paaiškėjo, jog atvykę vienas vokiečių kareivis ir vienas jūrininkas, ir du darbininku iš miesto valdybos. Jų kelionės tikslas esąs atsiimti nuo Skuodo geležinkelio stoties iš Kuršo atgabentas malkas (tų malkų buvo daug, spėjamai už kokį milijoną auksinų), nes tai esąs Latvijos turtas ir būsias veltui skiriamas Liepojaus darbininkams, bet jie nenorį be Skuodo Kareivių ir darbininkų tarybos žinios daryti. Spėja tik, kad mes jiems jokių kliūčių nedarysim, ypač kad šiuo laiku Liepojuje esanti didelė kuro stoka ir darbininkai dėlei to daug kenčia. Mes jiems atsakėme, jog ir Skuode yra daug beturčių darbininkų ir kuras čia nė kiek nepigesnis kai Liepojuje, ir kad iš Lietuvos į Kuršą taip pat vokiečiai daug išgabeno malkų.

Kilo ilgi ilgiausi ginčai ir šnekesiai visomis kalbomis – vokiečių, lietuvių, latvių ir rusų.

Neapsėjo be incidento. Damulis, kalbėdamas su vokiečių kareiviu, per vertėją pareiškė, jog jis nesikalbąs su ginkluotu! Visi nustebome, kas iš to gali išeiti, bet vokietys nusileido. Mat toksai laiko ūpas! Galų gale liko nutarta: „Mes, lietuviai, sutinkame duoti Liepojaus darbininkams kuro, jei jų miesto valdyba laiduos išvežtą daugybę mums grąžinti iš Latvijos miškų. Padaryti sutarčiai privalo atvykti Skuodan įgaliotiniai su tikrais raštais.“

Taip išveizdėjo dalykas iš viršaus žiūrint, tikrybė gi buvo visai kitokia. Malkų savininkas buvo Liepojaus kažkoksai pirklys žydas, pirkęs jas iš vokiečių. Kilus revoliucijai, jis matė, jog malkos žūna, todėl ir mėgino jas atgauti per Liepojaus Kareivių ir darbininkų tarybą, jodinėdamas ant šių dienų „baltojo arklio“, t. y. nesigailėdamas kur reikia ar nereikia šaukti, jog tai daroma darbininkų naudai.

Bet vargšas išrinko ne tą kelią. Kad jis būtų kreipęsis į kai kuriuos mūsų tarybos narius, žinoma, netuščiomis rankois, esmi įsitikinęs, kad jis būtų laimėjęs.

Skuodas, 1916 m.

Šaltinis: Žadeikis, P. Didžiojo karo užrašai. Vilnius, 2013, p. 396-397.