1918 m. lapkričio 25 d. | Pranciškus Žadeikis | Triukšmingas susirinkimas Skuode

Pačioje pradžioje Damulis pareiškia, jog pasitarimas negalįs tvarkingai eiti, nes toje salėje esąs šnipas! Iš tikrųjų mano užpakalyje raudonieji pradėjo kumščiuoti paprastą, rodėsi, sodietį žmogų, sakydami: „Eik, Tamsta, laukan!“

Labai darbšti ir įvairi diena. Raudonieji negalėjo nežinoti apie mūsų žygius krikščionių demokratų naudai, mat visi, pasiskirstydami sodžiais, važiavome ir kalbėjome žmonėms. Kunigas J. Ruibys, lankydamas parapiją, daug turėjo progos paakinti žmones. Tie dalykai turėjo įkaitinti raudonųjų tulžį, ir jie šiandien šaukė būk tat komiteto susirinkimą, iš tikrųjų gi tik savo mitingą. Kaip komiteto narys einu ir aš. Žiūriu, narių besą labai maža, bet užtat įvairiausios publikos labai daug. Pačioje pradžioje Damulis pareiškia, jog pasitarimas negalįs tvarkingai eiti, nes toje salėje esąs šnipas! Iš tikrųjų mano užpakalyje raudonieji pradėjo kumščiuoti paprastą, rodėsi, sodietį žmogų, sakydami: „Eik, Tamsta, laukan!“ Tasai žmogelis pradėjo eiti durų link, visų akimis lydimas. Bet ties durimis už jį užsistojo kitas jau truputį kitoniškesnės išvaizdos žmogus, sakydamas: „Mudu abu turiva Vokiečių kareivių tarybos įgaliavimus ir galiva čia būti“. Tai buvo raudoniesiems kaip koksai šaltas vanduo ant įkaitusių galvų. Susirinkimo pirmininkas latvys Kiaurė ir jo raštininkas mokytojas Jonynas atsidūrė labai keblioj padėtyj. Kas daryti su tokiais žmonėmis? Išvaryti juos du – baugu vokiečių, palikti – vėl blogai, nebebus galima parodyti viso raudonumo. Visgi susirinkimas nutarė juodu palikti.

Užbaigus tą incidentą, raudonieji tuojau suskato kibti į mane. Leonas Barkauskis pradeda išvedžioti: „Kas daryt su tais komiteto nariais, kurie visai liovėsi lankę susirinkimus? Bet kaip jie lankysis, kad yra dekano trukdomi. Štai užvakar nueiname jo kviesti, jis išvažiavęs į sodžių agitacijos tikslais, vakar klebonijoje padaryta slaptas susirinkimas, vis tai daroma, kad sutrukdžius mūsų darbą!“

Pasipylė baisus delnų plojimas ir šauksmai: „Sabotažas!“

Paprašiau balso ir tariau: „Nors nesmi agitatorius, bet meldžiu pasakyti, ar aš turiu teisę agituoti, ar ne?“ Daugel kas atsakė: „Ne bažnyčioje galite agituoti!“ – „Tai ko gi, tamstytės, ant manęs taip šaukiate, jog ir aš, turėdamas lygias teises, galiu nuomones plėsti!“

Bet jų įnirtimas buvo taip didelis, kad vos vos ir su manimi taip neįvyko, kaip su daktaru Kaunackiu pirm kokios savaitės. Matomai, Kiaurė norėjo, kad tai įvyktų.

Tuomi tarpu Damulis pradeda šaukti baisiu balsu: „Kaip gali kunigas, duodamas žmonėms bučiuoti pateną, daryti provokacija?!“

Iš pradžių sunku buvo suprasti, ką čia norima pasakyti, bet netrukus paaiškėjo, jog čia kalbama apie kunigą Ruibį, kurs, lankydamas parapiją, veikia krikščionių demokratų naudai. Ir taip ginčytasi lyg sotės ir nieko nenutarta.

Tuomi tarpu atėjo kažkas kviesti, būk Kareivių taryba laukianti komiteto. Susirinkimas užbaigtas.

Skuodo bažnyčia (nuot. Skuodo Švč. Trejybės parapijos archyvo http://skuodoparapija.lt/istorija)

Šaltinis: Žadeikis, P. Didžiojo karo užrašai. Vilnius, 2013, p. 395-396.