1918 m. lapkričio 24 d. | J. Tumas-Vaižgantas | Pamėgkime dainą-dailę!

Ag gi mažutės Norvegijos iždas skiria 200 stipendijų, idant tokie Ibsenai galėtų laisvai dirbti. Turbūt, valstybei reikalingi yra Ibsenai, jei jiems moka pinigus. O pas mus Zikarai, Varnai laksto, bėgioja nerasdami „protektorių“, kurie jiems paskolintų keliatą tūkstančių markių dirbtuvėms įsitaisyti

Kaip man gaila, kad neturtinga lietuvių kalba negali žodžio „diklį“ išreikšti: „Laukinis, miškinis“ – persilpni, o man taip norėtųsi stipriu žodžiu pažymėti šį revoliucijų, kontrevoliucijų ir kitokių politikų laiką. Grumtynėse dėl tikrų ir pasvajotųjų laisvių ir teisių, neišskiriant nė teisės sauvalioti, bijau, kad mes netaptumę laukiniais. Ir kad taip neatsitiktų, aš tematau vienintelį tikslą – mylėti dailę.

Kuo gi vardu iškrikštyti, kad ir šis Vilniaus lietuvių būties apsireiškimas? Kai mūsų buvo čia maža, kai tonų eilėje tesidarbavo bemoksliai vargonų dumplių minkytojai, Vilniuje buvo „Kanklių“ draugija, net su choru. Gi kai dabar, štai, pasigavome tokios talento ir mokslo pajėgos, kaip konservatoriją išėjęs kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša; kai jis, įsimylėjęs turtingiausią ir maloniausią pasaulyje senovinę lietuvių dainą, apvelka ją naujausiais rūbais ir veda pasauliui parodyti. Kai iš savo kišenės moka giedotojams už sugaištą per repeticijas laiką, pats nieko nebepelnydamas,– tokiuo laiku jis pristinga žmonių sudaryti bent vienam padoriam chorui.

Kai elektrizuoja klausytojus, kai jautrina visokių politikų atbukintus jų nervus, kai ramina ir džiugina, – tai gera. Gi kai reikia jam padėti bendradarbiavimu, tai nėra kam nei už pinigus; nėra, kai tiek jau mūsų jaunuomenės čia atsirado.

Į „Kelpšą“ neina veltui dainos mokytis, nelanko repeticijų! Ko gi laukiame? Ar kad gudai, lenkai, žydai, pajutę tą mūsų dailės šaltinį, pradėtų grūste grūstis, kad juos pamokytų, ale – nebe lietuvių dainų?

Piliečiai lietuviai! Pamėgkime dailę, nesišalinkime jos: ji mums daugiariopai atsigerins.

Iš vienos pusės kaž kas mums prikišo: artistai perdaug girti esą, kažin kodėl, „neinteligentiška“, nes atsiduoda asmenų protegavimu.

Tai klaida: peranksti dar mus stabdyti nuo mūsų dainininkų lepinimo. Mes dar tiek nesuburžuazėjome, kad asmenis puoselėtume už laukutinius jų privalumus, kurie vieniems gali patikt, kitiems ne, o ne už jų vidujinę talento kibirkštėlę. Mes džiaugiamės, kad šiais laikais yra žmonių, kuriems širdys suvirpa, žybtelėjus bent šešėliu genijaus, kurie, tai pajutę, džiaugias ir gėrėjęs be atodairų, ar minia tam pritars, ar ne. Talentus laiminti, jaus džiaugtis, apie juos kalbėti – ne žymė neinteligentiškumo: tegu ir nejautrieji įsidėmėja Kelpšas ir kitus tokius.

Iš antros pusės mums kužda surūgėliai politikanai:

-Ak, jūs, buržujai: nei bado akyvaizdoje, nei kruvinoje proletariato diktatūroje jūs neatsisakysite nuo savo pramogų! Duonos, ginklų, valdžios, ne – dailės šiuo laiku!

Ir tai klaida. Nejaugi taip ir atsidėsime savo dailę į tamsųjį kambarį, kaipo archyvo dalyką, ar bent užrakinsime ją kamaroje bent tol, kol duona atpigs?

Ne, piliečiai: šiandien dailės laikytis kaip tik tinkamas metas.

Sakykime, ko Rusijoje, toje vakar nihilstinėje Rusijoje, šiandie pilnutėlės cerkvės; ne naivių prastuolių, ne liaudies, tik pačios rinktinės šviesuomenės? Gi to, kad vienpusiškumai žmogų suvargina ir jis ieško, kas jį atsvertų. Gera tam tikslui Dievo šventykla; gera ir dailės šventykla. Veltui rusų bolševikai dailę pasmaugė: ji nenugalima „kontrrevoliucionierė“; be jos neapseisi, ji vis tiek atgims.

Ar pigiuoju demokratizmu „buržuika“ bus, verta grimušti, jauna motinytė, kuri pristigus savo vaikučiams duonos, glaudžia juos prie savęs ir, stabdydama savo ašarasm niūniuoja jiems vis gražesnes daineles? Ar daina – jos pramoga, niekis jai daiktas? Amžindien, ne: nusimaldyti ir numaldyti – jai toks pat reikalas, kaip duona pasisotinti ir vaikams pasotinti.

Nejaugi ir mūsų visuomenės, jei ji, tikrai, yra savo narių motutė, vyriausis rūpesnis raginti, kad vargo ir sielvartų prispaustieji keiktųs ir kerštautų, o ne raminti ir padėti jausmų pusiausvyrą palaikyti? Nejaugi jos dalykas sėtrinti žaizdas, o ne šluostyti ašaras ir glostyti per galvelę, kad bent kuriam ne kuriam laikui nurimtų įsidegę kentėjimai (pasijos)?

Šiuo žvilgsniu dailininkai – visuomenės padargai kultūros pusiausvirai palaikyti; visuomenininkai, veikėjai, ne mažesnės svarbos už politikus, revoliucionierius, svieto lygintojus, taip ir toliau. Tad gerbtini, mylimi ir paliūdžioje net pačios valstybės iždo lėšomis laikytini.

Ag gi mažutės Norvegijos iždas skiria 200 stipendijų, idant tokie Ibsenai galėtų laisvai dirbti. Turbūt, valstybei reikalingi yra Ibsenai, jei jiems moka pinigus.

O pas mus Zikarai, Varnai laksto, bėgioja nerasdami „protektorių“, kurie jiems paskolintų keliatą tūkstančių markių dirbtuvėms įsitaisyti.

Neproteguoti? Nepriminėti visuomenei, kad savo talentingųjų neužmirštų? Ne! Minėkime juos – jie mums reikalingi.

Baigiu, nuo ko pradėjau: kas tik turi balsą, eikite, naudokitės Kelpšos mokslu ir dvasia ir plėskite ją vis plačiau, plačiau, kaip plečiasi vandens ringiai įmetus akmenį.

J. Tumas.

Juozas Tumas-Vaižgantas (nuot. Vikipedija)

Šaltinis: Tumas-Vaižgantas, J (1918, Lapkričio 1). Pamėgkime dainą-dailę! Lietuvos aidas 140 (180), p. 2. [žiūrėta 2018-11-05] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66532&seqNr=2