1918 m. lapkričio 22 d. | Liudas Noreika | Maitinimo klausimu

Karas jau pasiliovė visame pasaulyje, išskyrus rasi tik Rusiją, kurioje tebeina savitarpio žudynės ir bolševikų raudonasis teroras. Pasiliovęs jis yra ir pas Lietuvoje dar seniau, negu kitur. Jau greit turės pasitraukti iš mūsų krašto ir vokiečių okupacijos valdžia, užleisdama visą Lietuvos valdymą ir tvarkymą pačios Lietuvos susidariusiai vyriausybei.

Tačiau karo išdavos ir vaisiai dar yra ir bus kurį laiką justi. Viena iš tokių karo išdavų yra maitinimo klausimas. Jis pirmiausiai ir daugiausiai liečia miestus ir miestelius. Esant dabartiniam įtemptam stoviui, jis darosi opiausiu ir greičiausiai tvarkytinu. Jis šioje valandoje stojasi visu savo dydžiu ir šalies vyriausybės uždavinys – juo tinkamai pasirūpinti.

Lietuvoje buvo ir yra užtenkamai maisto visai šaliai ir visiems jos miestams išmaitinti. Juk karo metu Lietuvoje stovėdavo didžiausios armijos ir visos jos misdavo daugiausiai mūsų šalies produktais ir užtekdavo. Tuo labiau maisto turės užtekti dabar, kada karas jau pasibaigęs, kada mūsų krašte bestovi, palyginti, maža kariuomenės. Be to, šiemet Lietuvoje derlius, galime sakyti, buvo neblogas. Tiesa, labai daug sugrįžo žmonių iš Rusijos, kurie turi misti ta pačia Lietuvos duona. Tačiau, viena, grįžusiųjų vis nebus tiek, kiek seniau stovėdavo kariuomenės, antra, grįžusieji patys padeda gamintis šalies turtus, stoję į darbą.

Taigi, bendrai imant visą mūsų šalį, maisto klausimas negali būti kritikingas taip, kaip jis yra kai kuriose kitose šalyse. Vis tik jis kyla ir pas mus ir yra rimtai žiūrėtinas. Jį, kaipo vieną iš svarbiausiųjų naujosios Laikinosios Vyriausybės uždavinių, pažymėjo ir Ministeris pirmininkas savo programinėje kalboje lapkričio 14 d.

Lietuvos miestuose darbai ir uždarbiai dar nėra prasidėję ir susitvarkę. Tai galės pasidaryti tik ateityje. Tuo tarpu, esant be galo aukštoms visų ir pačių reikalingiausių daiktų kainoms, miestų gyventojams, ypač neturtingiesiems ir mažai tepasiturintiems sluoksniams gyvenimas mieste tra labai sunkus. Miestiečių padėjimas pasidarytų dar sunkesnis, jeigu maisto dalykų imtų trūkti. Tai duotų progos visokioms riaušėms ir nepasitenkinimui, tai duotų progos bei medžiagos ir visokiems kurstytojams.

Kaip minėjome, apskritai imant visą šalį, Lietuvoje maitinimo klausimas nėra taip opus. Maisto mūsų krašte yra užtenkamai visiems. Tik reikia tam tikrų sąlygų. Visų pirma reikia, kad būtų sustabdytos visos rekvizicijos. Okupacijos valdžia tai jau esanti padariusi, išsiuntinėdama tam tikrus įsakymus visiems apskričių viršininkams. Reikia, kad tie įsakymai tikrai būtų visur vykdomi, nes dabar, kaip tenka girdėti, rekvizicijos vienur kitur tebėra daromos, kaip ir pirma, jei ne dar smarkiau. Toliau reikia, kad tai, kas yra surekvizuota, nebūtų iš mūsų šalies išvežta kitur. Tuo tarpu „Wilner Zeitung“ 1918 m. lapkričio 18 d. Nr. 817 randame vardu „Abtranspert“ randame tokią žinelę: „Karinė generalgubernatorystė nurodo svarbumą, kad kuogreičiausiai būtų išvežti paruoštieji valgomieji daiktai, perdirbtinieji karo pabūklai, kurie yra svarbūs tėvynei (vad. Vokietijai. Red.) ir yra sukrauti užimtajame krašte“.

Rekvizicijų ir išvežimo klausimais daug karų tarėsi ir V. Taryba ir Laikinoji Lietuvos Vyriausybė kaip su centraline Vokietijos, taip ir su vietine vokiečių okupacijos valdžia. Lietuvos vyriausybės reikalavimai dėl rekvizicijų ir išvežimo sustabdymo kaip tik sutinka ir su karo paliaubų sąlygomis, padarytomis su santarvininkais. Tų sąlygų skyriuje XII antrajame bare pasakyta: „Visa vokiečių kariuomenė, kuri šioje valandoje stovi srityse, prieš karą buvusiose prie Rusijos, taip pat turi pasitraukti už aukščiau nurodytųjų Vokietijos sienų (aukščiau yra nurodytos 1914 m. rugpjūčio 1 d. buvusiosios Vokietijos sienos) tuojau, kaip tik santarvininkai, atsižvelgdami į šių sričių vidaus stovį, atras, kad jau yra atėjęs metas“. Gi XIV pasakyta: „Vokiečių kariuomenė tuojau turi liautis dariusi Rumunijoje ir Rusijoje (1914 n. rug.1 d. jų sienų viduryje) rekvizicijas, konfiskavusi ir vartojusi varo priemonius tikslu patiekti Vokietijai pagalbos šaltinių“.

Su šitais karo paliaubų punktais nesutinka aukščiau paminėtoji iš „Wilner Zeitung“ paimtoji žinia, kuri, kaip galima suprasti, turi oficialinės reikšmės.

Taigi ir visos šalis reikalų, ir karo paliaubų sąlygų žvilgsniu, maisto daiktai ir žalioji medžiaga, kuri yra surekvizuota ir sukrauta Lietuvoje, neprivalo būti iš Lietuvos išvežta. Iš tų sandėlių turį maitintis ir tebesančioji Lietuvoje, lig pasitrauksiant, vokiečių kariuomenė, ir krašto, ypač miestų, gyventojai.

Be to, maisto reikalą tvarkant, reikia, kad gelžkeliai ir apskritai transportas nesuirtų ir būtų palengvintas. Esant krašte užtenkamai maisto daiktų, esant tvarkingam ir palengvintam transportui (vežimui gelžkeliais ir žemės keliais) ir sodžiaus gyventojams galint laisvai parduoti savo ūkių produktus, maitinimo klausimo opumas ne tik sumažės, bet ir palengvės, jo tikslus ir reikalingas sutvarkymas. Galima sakyti, jis visai išnyks.

L. N.

Malkų turgus Vilniuje, 1916 – 1917 m. (nuot. https://lt.wikipedia.org/wiki/Naugarduko_skveras)

Šaltinis: Noreika, L (1918, Lapkričio 22). Maitinimo klausimu. Lietuvos aidas 138 (186), p. 1. [žiūrėta 2018-11-02] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66530&seqNr=1