1918 m. lapkričio 21 d. | Teorija ir praktika

Tai, trumpais ruožais pabrėžus, tas „tikrasis“ proletarų sluoksnis Lietuvoje, kurs ištikrųjų išsiilgęs laukia užgrobti valdžią į savo rankas. Tas vienas sluoksnis yra, kurs tikrai budėja ir laukia. Jis Rusijos revoliuciją atvedė į tokią nelaimę. Ir čia jie laukia savo aukų.

Visaip matuojamas tas mūsų kaimiečio kailis. Visoki eksperimentai juo mėginami. Gi jis tyli ir savaip mąsto. Sfinksas ir tiek. Bet šit kilo gadynė, kuomet tas sfinksas pradėjo krutėti ir aplinkui dairytis. Tai jis kažko nori, jis kažko reikalauja, ar pasakyti žada. Ir šit subėgo, susirinko būriai neva labdarių, „žadančių, žibančių ir galinčių jam padėti“. Jie kalbina jį ir lankstosi prieš jį ir aukso kalnus jam žada, kaip krautuvininkas žydelis, norėdamas ramų praeivį savo sklepan įsivilioti. Bet ir dar mūsų sodžius sfinksas tyli. Susirinkę labdariai jau išdrįsę nebekalbina, bet patys kalba, ir nebe pažinti to sfinkso slapta stengias, bet drąsiai veikia jo vardu ir sakosi jo slaptą suradę, jo akmeninių lūpų kalbą išmokę.

Mūsų sodžiaus sfinksas, šiandien nudažytas visokiomis spalvomis, aplipdytas margais dar margesniais atsišaukimų, proklamacijų ir brošiūrų lapais, papuoštas, kaip varna povo plunksnomis, iš viso pasaulio suvilktomis programomis, teorijomis ir idėjomis, tiesa, likosi nebepažįstamas. Baisus, grasinamas ir bauginamas reginys. Rodosi, jis suplasnos tais jį pridengusiais margais lapais ir nuskris arba sutreškės į pelenus, tik kibirkštėlę pakišus.

Tik tie nekviesti labdariai, bepuošdami mūsų kaimą sfinksą iš viršaus, nepažvelgia jo vidun. Ne, jie negali ten pažvelgti, nes visvien jo vidus paliks jiems nepažįstamas, nes jie patys nėra iš jo praėję, o tik atėję. Pasiklausykite gi to balso, balso iš to slaptingo sfinkso gilumos ir įsidėkite tie, kurie norite jo vardu veikti!

„Mes su viskuo sutiksime“, sako ūkininkai, tik lai nereikia rt dienos bijoti, tik lai mūsų nedegina, nepjauna“. „Patys savo noru atiduosime, tik lai geruoju, be atplėšimų, baisenybių. Lai mums gyvybė nebus pavojuje“, šaukia dvarininkai. Darbininkas, kurs pakėlė kaktos savo brangų duonos kąsnį pelnė, svajoja: „Mums tik tinkamą uždarbį, mums žemės gabalą, kad galėtumę ramybėje savo laimę statyti“.

Iš Rusijos grįžę su šiurpuliu prisimena netvarkos laikus. „Geriau elgetauti, negu dar kartą Rusijos baisenybes kęsti“. Tai žodžiai, kuriuos visų sluoksnių tarpe nesuskaitomomis daugybėmis kartų girdėjau. Mūsų visuomenė palinkusi prie rimtos evoliucijos. Jai baisi pajėga, netvarka, suirimai.

Bet tiesa, ne visa mūsų visuomenė taip jau pasyvi. Yra jos padugnės… Taip, padugnės, nors tai baisiai skaudu, – karo tai sunkių gyvenimo sąlygų aukos – nuolatiniai Maušų ir Jonkelių svečiai, tai moraliniai sudegę individumai, kurie nežinia kuo užsiima, nei kuo minta. Tik dažnai jie turtingi. Tai tie laukia „pasiruošę gatavi“, daro savo „sueigas“ ir „mitingus‘ ir tariasi, kaip „atėjus laikui svietą lyginti“. Ir jų daug daug prie reikalo rasis visi legionai, – „ateis laikas, arei jie, tuomet, tuomet…“ su pasiutizmu griežia jie dantims ir tranko smuklininko sutrešusio stalo kertes…

Taigi, turėtų rimtai atkreipti į tai akį, statydami naujas ir vis naujesnes programas visi tie, kurie mėgsta pasigėrėdami visus sluoksnius idealizuoti.

Bylekas.

Utena Pirmojo pasaulinio karo metais

Šaltinis: Teorija ir praktika (1918, Lapkričio 21). Lietuvos aidas 137 (185), p. 2. [žiūrėta 2018-10-08] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66493&seqNr=2