1918 m. lapkričio 14 d. | Valentinas Gustainis | Lietuva ir bolševizmas

Manydami, kad bolševizmas pas mus neturi pasisekimo šansų, mes jo ir nebijome. Galime drąsiai pasakyti bolševikams, nebijodami jų keršto, kad darbas Lietuvoje yra be vilties. Protingai pagalvoję jie turės geriau mesti savo svajonių vykdymą, nes iš to nieko nebus

Bolševikams Rusijoje įsigalėjus, beveik po visą pasaulį visokių srovių žmonės pranašavo jiems greitą galą. Netikėjo bolševizmo pajęgomis net užjaučiantieji. Visur labai abejotinai žiūrėjo į bolševikų dorines ir medžiagines pajėgas. Daugelis vis laukė diena po dienai žinios apie bolševikų sugriuvimą Rusijoj. Bet jiems ilgiau išsilaikius, radosi vienas kitas, kuris permainė savo nuomones apie bolševizmą ir jo pajėgas. Bolševistiškai mąstantieji pradėjo tikėti ir su džiaugsmu skelbti ateinančią bolševizmo karaliją.

Kuriems gi bolševizmas išrodė nevykusiu ir pavojingu žaislu, tie ėmė rimtai galvoji, kaip nuo jo išsaugojus. Kai kurie per daug išsigandę, pradėjo kalbėti apie bolševizmo pavojų pasauliui. Rimtai imant, pasauliui, ypač vakarų pasauliui, bolševizmo pavojaus nėra. Bet mums, lietuviams, kaipo bolševikinės Rusijos kaimynams, bolševizmo pavojus išrodo visai kitokioje šviesoje, negu, sakysime, toliau vakaruose, kur žmonės, geresnėse sąlygose gyvendami, bolševizmo prasimanymus tinkamai įvertina, o jam iš Rusijos brutalinai smerkiantis, turi užtektinai pajėgų atsispirti.

Pasižiūrėkime, kokiuose santykiuose mes esame su bolševizmo pavojumi mūsų šaliai. Ar tas pavojus ištikro yra žymus ir grasąs, ar tik bailių vaidintuvių išsvajojamas?

Pirmiausia reikia žinoti, kad Lietuvai gali grėsti bolševizmas iš Rusijos ir bolševizmas lietuviškas, jei jisai pas mus ragus įgytų. Bet tikrai nei vienas, nei antras pas mus nepelnys. Atsižvelgiant į pasaulio politikos situaciją, mes galime tai griežtai tvirtai pasakyti apie rusiško bolševizmo pavojų. Žinant gi santykius Lietuvoje, dar lengviau pasakyti apie bolševizmo galybės veisimo tuštybę. Pasiaiškinsime. Įvykus taikai, kuri dabar jau tikrai netoli, greičiausia bus sudaryta Vilsono proklamuota tautų sąjunga, kuri globos galingąsias ir silpnąsias tautas. Sąjunga neleis puldinėti ir silpnesniųjų tautų. Taigi ir mes, kurie tikimės būsią toje tautų sąjungoje bendrai su ja įstengsime apginti ir nuo visokių laukutinių priešininkų (šiame atvejuje nuo galimų bolševikų antpuolių). Toji sąjunga, kurioje žada būti visos kultūringosios tautos ir valstybės, turės, be abejo, užtenkamai pajėgų apsiginti nuo visokių skerdynių skelbėjų ir skleidėjų. Todėl rusų bolševizmo ginkluoto įsiveržimo mes neprivalome baidytis.

Naminis lietuvių bolševizmas, apie kurį kai kas su džiaugsmu, o kai kas su baime sapnuoja, yra tikra karštų galvučių svajonė. Mūsų didžiausias piliečių sluoksnis yra ūkininkai, kurie jau vien dėlto, kad ūkininkai, yra bolševizmo priešininkai. Dauguma vadinamųjų proletarų yra ne mažiau už kitus sluoksnius prie tikėjimo ir todėl nepalaiko bolševikų pusės. Jie supranta ir išmano, kad demokratingai sutvarkytoje Lietuvoje jie turės lygas teises ir patys galės ir mokės ginti savo reikalus. Žinant lietuvių troškimus ir valią, galima atvirai pasakyti, kad bolševizmui Lietuvos dirvonai visai netikę. Tarp galimų ir esamų lietuvių bolševikų rasime tik labai mažą saujelę ideologų-svajotojų; gi dauguma, kaip ir Rusijoje, kad atsitiko, su jais susidėtų ir prie jų prisimestų paskutinės visuomenės atmatos (tinginai ir plėšikai). Ne kitaip kaimiečiai įsivaizdina sau patį bolševizmą. Jų akyse bolševizmas vien plėšikų ir žmogžudžių organizacija. Socialistų obalsiais girdėtais 1905 metų revoliucijos metu, daugelis tikėjo. Bet išgirdę, kad tie ir panašūs obalsiai yra bolševikų obalsiai, žmonės atsimetė nuo jų, sakydami, kad tai tik socialistų prigavimo gudrybės. Taip visiems baisus tas „pamalevotas bolševizmo velnias“.

Matome, kad bolševizmo rimtai bijotis mes neturime pagrindo, nes jam plėtotis pas mus nėra patogių sąlygų. Žinoma, iš savo pusės neprivalome sudėję rankas ramiai sėdėti ir laukti, kaip Dievas duos, nes bolševizmo sėjikai darbuojasi labai uoliai, norėdami suklaidinti mūsų žmonių valią ir taip bolševizmui dirvą prirengti. Kaip teko sužinoti, Rusijos bolševikai rūpinasi, kiek galėdami, veisti bolševizmo sėklą Lietuvoje. Tuo tikslu rūpinasi jie surasti tarp tremtinių ir lietuvių kareivių sau tinkamų žmonių, kurie sugrįžę Lietuvon, platintų bolševizmą. Kai kurios tik tada tepaleidžia ir grįžti Lietuvon, kai jie prižada darbuotis bolševizmui. Kai kurie, norėdami grįžti, tyčia pasižada, o perėję visą nupasakoja. Leisdami agitatorius, bolševikai nesigaili jiems pinigų, kad galėtų vaisingiau veikti. Tai nupasakoja sugrįžusieji.

Val. Šlaitinis.

Rusijos revoliucija (1917 m.)

Šaltinis: Gustainis, V (1918, Lapkričio 14). Lietuvos aidas 131 (179), p. 2. [žiūrėta 2018-10-06] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66499&seqNr=2