1918 m. lapkričio 13 d. | Jurgis Talmantas | Žemaičių ūpas

Dabar žmogučiai bebijo, kad ta savo valdžios skaisti viltis, kaip žiežirba neišnyktų. Lenkų žemaičiai nebijo. Jie, sako, ne tokie vaikai, kad siektų praryti, ko nei apžioti, nei poniški jų skilviai negali sugromulioti, tiktai pilvelius susigadins ir daugiau nieko. Tebijoma „bolševikų“, prieš juos žmonės stvertųsi bet kokių nurodytų priemonių

Nors karo naštos slėgimas nėkiek dar nepalengvėjo, vis dėlto išgirdus, kad jau turime nebe popierinę, tik tikrą savistovybę ir savo valdžią, žemaičių ūpas labai pakilo. Kiekvieną žinutę, kaip veikia valstybės Taryba, žmonės gerte geriam nei kareiviavimo, nei mokesnių nebesibaido. Sako:

-Kas gi, kad reikės kareiviauti? Juk jei ir kiti mus valdys, nekaireiviavę neišliksime: be kariuomenės niekur neapseinama. Bent žmogus žinosi, jog tavęs neišsiųs kur už šimto mylių, kur nei paukšteliai iš gimtosios šalies neatlekia. Bent niekas nebeskaidys tau antakių už tai, kad nesupranti svetimos kalbos, nebadys smakro ir neišjuoks. Mokesniai vėl nekas; bet tik galėtumę žemę išdirbti, gyvulį paauginti, tai išsimokėsime. Užtai žmogus kur į valdžios įstaigas reikalu nuėjęs, neturėsi bet kokiam driskiui atėjūnui rankas bučiuoti ir kyšių duoti, kad tau su valdininku, nemokančiu lietuviškai, padėtų susikalbėti, ar kokiam prašymui parašyti nereiks ieškoti žmogaus už kelių mylių. Ką čia beišskaitysi. Kas savo, tai savo. Dar žmogus žinosi, kad už tavo skatiką svetimieji sau mokyklų, o tau kalėjimų nesistatys.

Burokiškių Ragutis.

Skuodo stačiatikių cerkvė. Apie 1918 m. (nuot. https://www.miestai.net)

Šaltinis: Talmantas, J (1918, Lapkričio 13 ). Žemaičių ūpas. Lietuvos aidas 130 (178), p. 3-4. [žiūrėta 2018-10-05] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66500&seqNr=3;http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66500&seqNr=4