1918 m. lapkričio 10 d. | Tarp karo ir taikos

Jau už kelių tūkstančių metų prieš mūsų gadynę vienas galvočius yra pasakęs, jog karas yra „visų daiktų tėvu“. Vadinasi, jis visiškai perdirba žmonių nuomones, gamindamas naujų idėjų ir naujų sąlygų.

Tiek žmogus, tiek naujos gadynės, kurių nešėjais yra žmonės, gimsta su skausmais ir neramybėmis. Dabarties dienos – tai gimdančios naują gadynę valandos, kiek anapus sienos Vokietijoje, tiek čionai Lietuvoje.

Karą likviduoja. Kovos pasiliaus vėliausia pirmadienyje, nes be abejo Vokietija priims ginklų sustabdymo sąlygas. Tada prasidės taikos tarybos. Taigi esame tarp karo ir taikos. Tai yra kritiškas persilaužimo laikas. Daugiau nei ketveri karo metai visiškai sugadino žmonių dirgsnius; išklero senųjų sąlygų pamatai. Jau už kelių tūkstančių metų prieš mūsų gadynę vienas galvočius yra pasakęs, jog karas yra „visų daiktų tėvu“. Vadinasi, jis visiškai perdirba žmonių nuomones, gamindamas naujų idėjų ir naujų sąlygų. O tatai jau visiškai įvyksta per tokį karą kaip šitas, kuris daug giliau siekia pavienių žmonių ir visų tautų gyvenimą, negu visi kiti buvusieji karai.

Matome griūnant tautas ir valdijas – Rusiją ir Austriją-Madjariją, o kitas užsivelkant kitokią išvaizdą – Vokietiją, o dar kitas ir naujai užgimiant – Lietuvą, Lenkiją ir buvusiosios Austrijos valdijas. O kaip pamatinė pažvalga žmonėse išaugo demokratybė, vadinasi, platesnė tautų teisė, kad jos pačios galėtų spręsti savo reikalus. Naujos idėjos yra geros. O jų ir reikia, idant plėtotųsi žmonija ir jos kultūra. Bet jos ir ne be pavojaus. Nes sunku jose atskirti geras branduolys nuo blogų priemaišų ir vertinant pažvalgas, ne iškrypti iš ramiojo ir tikrojo kelio, kuris visados eina viduryje tarp dviejų kraštutinybių. O kai kurie dabar yra iškrypę iš šito kelio, būtent griežtieji perversmo agentai – bolševikai. Jie šauja pro tikslą, kurio žmonijai reikia ir ji jį stengiasi pasiekti. Kas dabar yra, visa tat jie griauja, nestatydami toje vietoje nieko nauja. Taigi norėdama būti laiminga, žmonija niekados negali sekti paskui bolševikus.

Žmonija tatai veikiai ir supras ir nuo jų nusikreips. Bet dabartiniame sujudime daugelis neapgalvoja ir veikia kaip akli. Karas galima pavadinti ir neteisybės atstovu. Jis yra sukėlęs daug nekantros ir pagiežos; ir visa tat dabar prasimušė. Kad ir štai Vokietijoje, kame kai kuriuose miestuose atsirado sukilimų. Juk kitaip to nebūtų galėję įvykti tokioje tvarkingoje ir šviesioje tautoje, kokie yra vokiečiai.

Kada taika, kaip dabar, stovi jau už durų, kuomet visa kas pasitaisys ir atsiras naujų ir didžių daiktų, esti tokių atsitikimų, kurie tą darbą labai apsunkina arba dargi sutrukdo, kaipo besąmoningi ir nepriderą. Apie šitų sukilimų didumą Lietuvoje jau yra paplitę daug netikrų paskalų. Kiekvienas darys gerai, jais netikėdamas, o tiktai tai tepalaikys teisybe, ką praneša laikraščiai.

Tačiau tokie atsitikimai daug ko pamokina. Ir Lietuvai yra karas užsibaigęs, ir jau ruošiasi vykinti taikos stovį. Todėl reikėtų vengti visa ko, kas šitą darbą galėtų trukdyti. Šalia visuotinių šio laiko keblumų yra dar ir kitų. Paminėsime tiktai tautinių mažumų prie valdijos atstatymo. Pirmoje eilėje stovi čionai taikius su lenkais. Kiek sužinota, lenkai tenori dalyvauti tiktai su ta sąlyga, kad Lietuva prisijungtų prie Lenkijos.

Lietuviai yra įsitikinę, jog iš pietų Lietuvai negali kilti jokios naudos, negi ūkio žvilgsniu. Naudos tegalima tikėtis tiktai iš vakarų. Todėl lenkai nepripažinsta Tarybos, o žydai dar laukia, kas bus. Būtinai greitu laiku reikės susitaikyti, kad neužvilkus reikalingųjų darbų.

Šaltinis: Tarp karo ir taikos. (1918, Lapkričio 11). Dabartis (186), p. 1. [žiūrėta 2018-11-09] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23815&seqNr=1