1918 m. lapkričio 1 d. | Vienybėn, tautiečiai!

Lietuvos Taryba yra susirinkusi posėdin pirmadienį ir svarsto būsimosios Lietuvos valdijos pamatinių įstatymų klausimus. Ketina pritraukti darban tautines mažumas. Ministerių pirmininką turbūt išrinks sekančiomis dienomis.

Jau kiek kartų „Dabartis“ kvietė mus užmiršti sulyginant mažus skirtumus mūsų partijų ir šioje nulemiančioj mūsų tėvynės ateitį valandoj visiems bendromis pajėgomis stoti į didį tėvynės atstatymo darbą. Ant nelaimės daugelis mūsų tautiečių matyti nesupranta viso rimtumo mūsų dienų, nes kitaip, pav. „Darbo Balsas“ Nr. 41 arba „Pildomoji Komisija Lietuvos socialdemokratų partijos“ negalėtų stengtis išversti tą pamatinį akmenį, kurs tiktai vienas šiandien tegali tarnauti pamatu pradedamų statyti tėvynės rūmų. Teisybė, ir Lietuvos Taryba neapdovanota neklaidingumo dovana, kai kada mūsų nuomonė kiek skyrėsi nuo jos, nes juk tai teisė ir pareiga laisvo kritikos žodžio, bet kartu turime mes ir pripažinti, jog sunkiose veikimo aplinkybėse Lietuvos Taryba tačiau sugebėjo pasiekti labai daug. Dabar, kada ji iš teorijos srities žengia prie įkūnijimo savo užmanymų, būtų nedovanotinas darbas keliems niekieno neįgaliotiems agitatoriams nuvaryti vėjais visus mūsų atstovybės prakilnius užmanymus. Jau ne kartą Lietuvos Taryba pareiškė, jog tik pritariant visai Lietuvos visuomenei ji tegalės atlikti tą sunkią ant jos uždėtą pareigą: beveik iš nieko sutverti valstybę. Neturėdama savo rankose privertimo įmonių, Lietuvos Taryba tegal pasiremti tik morališkąja gale, jos darbas seksis, jeigu kiekvienas jos žodis kiekviename Lietuvos kampelyje bus šventai pildomas. Tuo tarpu gi socialistai šaukia mus ne tik neklausyti mūsų aukščiausios valdžios įstaigos, bet, anaiptol, miesteliuose ir sodžiuose Lietuvos steigti ginkluotas tarybas ant pav. rusų „sovietų“, prie kurių, be abejo, greit pristos dabar po miškais besislapstą plėšikai, ir kas tada būtų, tai gali kiekvienas lengvai įsivaizdinti, atsiminęs, kas dabar dedasi Rusijoje. Bet tuom dar nepasibaigtų: kaip Suomijoj, taip ir pas mus bolševikai, be abejo, šauktų rusus pagalbon, o tada juk suprantamas daiktas, jog savo nepriklausomybei mes turėtumėm pasakyti amžiną atilsį. Įvairūs agitatoriai stengsis įkalbėti mūsų valstiečius, būk Lietuvos Taryba stengias perduoti valdžią į rankas kunigų, dvarponių ir buržujų… Bet ar tai galimas daiktas valstybėje su visuotiniu, lygiu, slaptu ir tiesiu balsavimu, kad saujelė kunigų, dvarponių ir „buržujų“ gautų daugumą balsų? Savo balsus mes paduosime už kunigus ir „buržujus“ tik tada, kada žinosime, jog jie ne tik kilę iš mūsų liaudies, bet ir kovoja už liaudies liuosybę ir teises. Be inteligentijos vadovavimo mes galime tik nužengti į panašų kaip Rusijoje betvarkės, žudymų ir plėšimų viešpatavimą. Kad Rusijoje nebėra liuosybės nei žodžio, nei pažiūrų, nei tikybos, kad ten savastis ir gyvybė visai neapdraustos – apie tai mes daug girdime ir skaitome. Ir pas mus Lietuvoje plėšikų terorizmas darosi vis baisesnis, o čia dar socialistų šaukiama prie betvarkės.
Kiekvienas Lietuvos pilieti, kurs supranti reikalus savo tėvynės, su pasibjaurėjimu atmesk visus kurstymus prie betvarkės ir stenkis savo pažįstamus nuo jos sulaikyti. Iš žemiau paduodamos programos dabartinės Lietuvos valstybės Tarybos sesijos pamatysi, kiek svarbių klausimų jai reikia išrišti. Ji laukia mūsų pagelbos – todėl stokime kaip viens už reikalus mūsų brangios tėvynės!

Lietuvos Valstybės Taryba. 1918 m. (nuot. Vikipedija)

Šaltinis: Vienybėn, tautiečiai! (1918, Lapkričio 1). Dabartis (178), p. 4. [žiūrėta 2018-10-29] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003956932?exId=23816&seqNr=1