1918 m. lapkričio 1 d. | J. Tumas-Vaižgantas | Valio, Lietuvos Trys spalvos!

Tai gi galvą aukštyn, miels pilieti! Kad ir tam su šiandien ir tau dangus apniukęs, – tu žinok, kad varsų galimybė nenyksta. Ji tik slepiasi ir tinkamu laiku vėl pažais tau akyse ir jai nusišiepsi viską užmiršęs. Tai valio gi Lietuvos trys spalvos!

Apšaukiama barama, ujama Lietuvos Taryba kantriai ir tylomis dirbo painų savo darbą. Ilgu metmečiu ji tik budėjo, dienos-nakties sargybą sergėdama. Abiem rankom sėjo ir laistė, tai jos dienos darbą esant nusimanė; gi užauglio – lai jau pats aukštėjas duoda.

Lietuvos visuomenė, itanas nepakantusis ligonis, vien urzgė ir į akis savo tarybai šokinėjo, kam jos pagijimą tyčia viskinanti, ilgai pataikaujanti. Gi išmintingasis valdytojas vien šaltai ramino: staigu šoksma – akis išsidursma; lai ligelė pati atstojo: ūmai ji neišplečiama.

Ir vaikščiojo ligonis-visuomenė ir jos slaugytoja – Taryba, nykuliu perimtos. Akys žemyn, galvos sprande linksta, kupros lyg nematomą naštą nešė. Nerimo laukė persilaužimo šin ar tan galan. Juo arčiau krizio, juo neramiau, juo vilties lyg mažiau.

Ūmai Tarybos rūmų šelmenyje spustelėjo didelė rimta skaistaspalvė vėliava ir linksmai džiaugsmingai ėmė plakti spurdėti virš stogų. Rimtai galingai kreipėsi šian ir ten, lyg laimindama gimtąjį miestą.

Ir visų prašaleivių akys sužiuro. Jos nuo pažemių kilo aukštyn. Pasididžiavimu pakilo galvos, išsitiesė nugaros. Džiaugsmo ašaros blykstelėjo piliečių akyse. Ir rankos nenoromis kilo aukštyn, paačiuoti tam, kurs Laumės Juostą padarė į ženklą, jog oras darosi perregimas, grynėja ir daugiaspalviai saulės spinduliai jau pereina jį kiaurai, jau rašo savo žiedus.

Laumė metė iš savo juostos tris žiedus ir tarė Lietuvai: šiakit į ženklą jus patvaros, vilties ir galybės – geltona; žalia, raudona. Žiūrėkit, kaip tai dera! Dera seselės dailininkės rašte audimėly; dera ir kiekvieno piliečio širdužėje.

– Tik kam tie šešėliai, kurie kliudo saulei dailininkei. Laumės Juosta kedenti varsomis ir jas dvaikyti visų džiaugsmui?

– Ei, ir čia, tu toks par neatogoda žmogelis. Gi, kaip tik tie drėgi, juodi, negražus debesys ir padaro tuos stebuklingus Vaivorykštės gražumus: jų drėgmės lašai iškedena bespalvį spindulį į septynias spalvas, kurių trys ir Lietuvai kliūva.

Tai gi galvą aukštyn, miels pilieti! Kad ir tam su šiandien ir tau dangus apniukęs, – tu žinok, kad varsų galimybė nenyksta. Ji tik slepiasi ir tinkamu laiku vėl pažais tau akyse ir jai nusišiepsi viską užmiršęs.

Tai valio gi Lietuvos trys spalvos!

Šaltinis: Tumas-Vaižgantas, J (1918, Lapkričio 1). Valios, Lietuvos Trys Spalvos!. Lietuvos aidas 121 (169), p. 2. [žiūrėta 2018-10-01] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66503&seqNr=2