1918 m. kovo 16 d. | Jonas Vaitkus | Mūsų ekonominiai uždaviniai

Norėdami atstatyti Lietuvos prekybą ir pramonę kooperacijos pamatais, neprivalome laukti galutinos karo pabaigos, bet tuojau stoti į organizacijos darbą. Gal kas skaitytojų tars dabar nėsant laiko tam dalykui, nes svarbiausia yra visų pirma išgauti Lietuvai savarankiškumo teisė, o paskui jau imtis ūkio tvarkymo. Ištikrųjų, politikos siekimai yra šiandien mūsų pirmieji siekimai. Bet jeigu bus mums lemta pamatyti savarankišką mūsų tėvynė politikos žvilgsniu, svarbus bus irgi kad ji taip pat ekonomijos žvilgsniu būtų nepriklausoma svetimam kapitalizmui. Be to, jeigu mūsų kraštas žadamas atstatyti demokratiniais politikos pamatais, tai ekonominę Lietuvą taipo pat privalome tais pačiais pamatais tvarkyti. Lietuva čia taip pat neturi būti kapitalistų naudojama. Ji turėtų būti kooperacijos šalis, nes tokios pat reikšmės turi politikoje demokratizmas, kaip ekonomijos gyvenime kooperacija. Mums tad privalo rūpėti lyginai politikos ateitis, kaip ir ekonominė. Nes jeigu mes turėsime politikos liuosybę, bet ekonomijos žvilgsniu būsime silpni, nesuorganizavę. Silpnas bus ir mūsų politikos gyvenimas. Būsime tuomet stipresniųjų lengvai panaudojami.

Ekonominė Lietuva ligi šiol, galima sakyti, miegojo. Todėl atėjus laikui stoti į darbą, negalėsime ūmai ant kojų atsistoti ir kas reikia tuojau susitaisyti. Tuo tarpu galėtų pasinaudoti didysis, privatinis ir svetimas kapitalas, kurs susirastų Lietuvoje nemaža tuščios dirvos savo darbui. Paskui jau ir nenorėdami visur turėtume susidurti su didžiojo privatinio kapitalo įsigalėjimu. Sunkesnė būtų tad ir kova mūsų jaunai kooperacijai.

Taigi matome, kad dabar jau metas išanksto mobilizuoti savo ekonominės pajėgos. Čia pavyzdį galėtume paimti dargi iš lenkų. Šiandien jų ekonomistai jau rūpinasi ekonominiais ateities santykiais. Jau šiandien jie daro ir sutarčių su kitomis valstybėmis, idant turėtų tinkamos medžiagos savo tautinei prekybai ir pramonei. Tai turėtų būti ir mūsų, ypačiai kooperatorių, privalumas. Jau dabar čia turime ruoštis įsteigti draugiją, kur nors didesniame prekybos centre (pvz. Vilniuje), kuri galėtų iš pamatų apsvarstyti mūsų bendrojo eksporto ir importo (išvežimo ir įvežimo) klausimus. Pasibaigus karui, daug ko turėsime pirktis iš kitur, nes ne greitai dar galėsime pasigaminti patys tai, ko mums bus reikalinga paprastajame gyvenime. Ir rasi, būtų geriausia, jeigu tokia mūsų eksporto ir importo draugija pasistengtų pristatydinti visą, ko mums bus reikalinga iš svetur, ir išleisdinti, ko turėsime perduoti. Gali būti, jog taip mūsų ekonominė apyvarta galėtų turėti patogesnių sąlygų.

Jau dabar reikėtų domę atkreipti taip pat į pieno ir gyvulių ūkį. Jau prieš karą buvo paaiškėję, jog pieno ūkis pas mus užims svarbią vietą ekonominiame gyvenime. Todėl reikėtų numatyti jo plėtojimosi sąlygos ir padėti jam plėtotis naturaliniais keliais. Kooperacija čia vėl turės būti svarbiausias kelias.

Baigdamas noiu dar del to keletą žodžių tarti mūsų sodžiaus inteligentams, o ypačiai kunigijai. Ji, būtent, dabar turėtų pasistengti išaiškinti žmonėms kooperacijos prasmę ir naudą. Turi būti visa sunaudota Lietuvos gerovei ir jos ekonominiam sustiprėjimui

Ir čia vienybė kalnus verčia!

J. Vaitkus

„Pieno lašo“ draugijos stotis Vilijampolėje. Kaunas, 1924 m., LCVA.

Teminę rubriką #Lietuvių verslumas pristato projekto rėmėjas Maxima LT. Šioje rubrikoje supažindinama su versliomis Lietuvos asmenybėmis ir procesais apibrėžusiais Lietuvos ūkio padėtį ir pokyčius.

Šaltinis: Vaitkus J. (1918, kovo 16). Mūsų ekonominiai uždaviniai. Lietuvos aidas 33 (81), p. 1. [žiūrėta 2018.03.01]. Prieiga internete:

http://www.epaveldas.lt/vbspi//content/biImage.jsp?imageId=/vbspi/showImage.do?id=PG_S_66514_1