1918 m. gruodžio 5 d. | Lietuvos perspektyvos

[…] jeigu Lietuva turės savo rankose Nemuno įtaką su Klaipėdos (Memel) uostu, jeigu net Liepojus, kaip yra pažadėję latviai, bus liuosas uostas ir Lietuva galės juo naudotis, kaip savo miestu, – tada Lietuvai atsidengia platus susisiekimas su visu pasauliu. Taigi mūsų kraštas ekonominiu žvilgsniu nepaprastai pakils.

„Nowiny Litewskie“ Nr. 12 rašo štai ką: „Naujai valstybei besikuriant, iš vienos ar iš kitos pusės girdėti, kad Lietuva neva negalėsianti savo pajėgomis gyvuoti. Rusai sako, kad jų centro valdžia iš mūsų krašto neturėjusi jokios naudos, bet dar turėjusi pridėti administracijos išlaikymui ir kitiems reikalams.

Tokia pažiūra yra labai klaidinga ir nieko bendra neturi su tikrumu. Kad mūsų kraštas visados yra buvęs rusams pelno šaltinis, nėra reikalo aiškinti, nes tai visi gerai atsimena; mūsų kraštan kiekvienas valdininkas važiavo tuo tikslu, kad įsigijus sau turtų.

Rusų administracija buvo labai skaitlinga, visos gi jos pajėgos buvo atkreiptos į tai, kad naikinus mūsų kultūrą, negi, kad ją kėlus. Kiek tai reikėjo valdininkų, kad susekus lietuvių knygų kontrabandą, kiek žandarmų ir slaptųjų policistų turėjo sekti mūsų krašto piliečių politines pažiūras, kiek stovėjo sargyboje agentų ir valdininkų, kad mūsų vaikai negalėtų slapta mokytis gimtąją kalba.

Tokios skaitlingos administracijos išlaikymas reikalavo nemažų išlaidų, kurias turėjo mokėti mūsų žmonės, tik ne savo naudai.
Nesirūpino mūsų krašto švietimu, priešingai – rūpinosi visokiais būdais spausti iš jo visas gyvybės pajėgas. Bet ir to nepasius, iš Lietuvos kasmet surinkdavo tiktai tiesioginių mokesnių daugiau, kaip 60 milijonų rublių. O kur dar muitai, monopoliai, herbiniai mokesniai „pašlinos“, valdžios dvarų, geležinkelių, miškų pelnas?
Kodėl gi sako, kad mūsų kraštas davinėjęs centralinei rusų valdžiai nuostolių? Todėl, kad čia priskaitytos kariuomenės ir stiprovių išlaidos Kaune, Alytuje, Gardine. Tosios gi išlaidos tikrai buvo baisiai didelės. Stiprovių ir kariuomenės išlaikymas mūsų krašte buvo Rusijos reikalas, o Lietuva neteisingai kentė tąsias išlaidas.
Taip pat girdėti priekaištų, kad Lietuva nesanti pramonės, bet žemės ūkio kraštas, todėl pati savimi negalėsianti gyvuoti ir turėsianti susidėti su kitu kokiu kraštu. Tasai priekaištas dar mažiau yra pamatuotas. Mūsų kraštas per daug turi ūkio produktų, gali auginti daug gyvulių, turi miškų, durpių, vandenų, kurie galima išnaudoti elektrikai, turi kalkių gipso ir t.t. Pramonės kraštas Lietuva, tiesa, nebus, nes neturi žaliosios medegos ir anglių, bet jeigu bus tokios sąlygos, kad mes patys galėsime tinkamai naudoti krašto turtus, tai mainai su kitomis valstybėmis duos Lietuvai galimybės savistoviai gyvuoti ekonomijos žvilgsniu.

Reikia atsižiūrėti dar į tai, kad ligšiol Lietuva buvo Rusijos pasieninė dalis, Nemuno gi įtakos buvo už sienos: nebuvo gerų kelių ir jais nieks nesirūpino. Visos mūsų prekės ėjo per Prūsus kaipo žalioji medega, miškai tiesiog iš kelmo kirsti, javai ėjo grūdais, gyvuliai, paukščiai – gyvi.

Žodžiu, čia ekonominė politika buvo vedama mūsų nenaudai ir kraštas buvo kitos valstybės išnaudojamas. Jeigu dabar visi tie trūkumai bus pašalinti, jeigu Lietuva turės savo rankose Nemuno įtaką su Klaipėdos (Memel) uostu, jeigu net Liepojus, kaip yra pažadėję latviai, bus liuosas uostas ir Lietuva galės juo naudotis, kaip savo miestu, – tada Lietuvai atsidengia platus susisiekimas su visu pasauliu. Taigi mūsų kraštas ekonominiu žvilgsniu nepaprastai pakils“.

Teminę rubriką #Lietuvių verslumas pristato projekto rėmėjas Maxima LT. Šioje rubrikoje supažindinama su versliomis Lietuvos asmenybėmis ir procesais, apibrėžusiais Lietuvos ūkio padėtį ir pokyčius.

Šaltinis: Ką rašo kiti laikraščiai. (1918, Gruodžio 5). Tėvynės sargas (41), p. 6-7. [žiūrėta 2018-12-03] Prieiga internete:
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C10000258726?exId=45074&seqNr=6
http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C10000258726?exId=45074&seqNr=7