1918 m. gruodžio 4 d. | Kunigo d-ro Jurgio Matulaičio įšventinimas vyskupu

Šiuo metu priimti ganytojo lazdą nepiga net tikrai pašauktam dvasininkui. Visokios politikos kėsinasi pavergti sau visas sritis, siekia ir pačios dvasios. Nemint, kodėl susirinkę į katedrą virpančiomis širdimis meldė Aukštiją, kad šitą išrinktajį apšarvotų ne tik dieviška išmintimi, bet ir žemiška gudrybe

Ne šimtą, ne du, ne tris, tik kuo ne visą pusę tūkstančio metų stovi Kauno paneryje milžiniški, bet iš lauko pusės nedabinti mūrai, dabartinė Žemaičių katedros bažnyčia. Ji tikra reiškėja pačių žemaičių būdo. Plaudė Kauną dviejų upių santeklį tvanai, siautė užė gaisrai –Žemaičių tikėjimo šventykla, jų dvasios reiškėja tebestovi, kaip ir pirma. Ji neskyla, netrupa, rodos juo senyn, juo plytos kietyn, – ir stovės tas galingas rimtas, nedailintas mūras, kaip koks Babilonijos arba Meksikos statymas ne pusę tūkstančio, tik keturis penkis tūkstančius metų. Nesunaikinama, kaip ir pati Žemaičių dvasia, ir tikyba.

Bokštas žemutis, vos vos pro čiukurą prasikiša; antro ir visai nėra, tyčia ar ne nė nepradėta? Durys žemos. Na, lygiai, kaip žemaičių troba. Įeik gi vidun, visai ką kita rasi: erčią ir kultūrą, net dailę. Žemaičių katedra visą savo gražumą viduje slepia. Ten aukšta, ten platu: ten skulptūros ir polichromijos meno stilius. Ne laukutinė pusė, tik viduje veiksliausioje vietoje, didžiajame altoriuje, kaip ir pridera būti, Kalvarija, kaip ir žemaičio būklė, veikliausioje vietoje dideliausi „Deiva Munka“.

Keistą įspūdį daro tasai Kauno katedros Prikryžiuotasis. Kiek ten visokių „apaštalų“, kiek visokių pagražinimo gumbų, filiarų, piliastrų, karnyzų, niškų, vis dėlto virš altoriaus plačiausia erdvė, kurioje Prikryžiuotasis, viešpatauja vienas…vienas…visų apleistas. Nei po jo kojų parkritusios moters nejaukina mirties valandos.

Panašų įspūdį darė ir vyskupo Jurgio konsekracijos valanda. Aplink švytruoja keliolika asistentų. Blizga siūtiniai brangūs bažnytiniai apdarai. Keliolika jaunų levitų tarnauja. Vis dėlto kniūpsčias kryžium pakritęs vyskupas Jurgis prieš konsekruojantį jį vyskupą Pranciškų rodės vieni…vieni…visoe toje minioje. Nieko bendro su iškilme, nes ten mezgasi bendrovė su Prikryžiuotuoju; nes čia apsiimama Jo takai rodyti. Graudu, ašarojasi akys; ir bailė užčioja per kailį: ar tesės? Ar pagarbins ir išaukštins Išsirinkusįjį, ar „sukompromituos“ mokytoją iš Nazareto šiais revoliucijų ir visokių sukretų laikais?

Šiuo metu priimti ganytojo lazdą nepiga net tikrai pašauktam dvasininkui. Visokios politikos kėsinasi pavergti sau visas sritis, siekia ir pačios dvasios. Nemint, kodėl susirinkę į katedrą virpančiomis širdimis meldė Aukštiją, kad šitą išrinktajį apšarvotų ne tik dieviška išmintimi, bet ir žemiška gudrybe.


Šaltinis:  Kunigo d-ro Jurgio Matulaičio įšventinimas vyskupu. (1918, Gruodžio 4). Lietuvos aidas 148 (196), p. 2. [žiūrėta 2018-11-20] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66521&seqNr=2

2+