1918 m. gruodžio 3 d. | Antalieptės apylinkėje

Kai tik Lietuvos Taryba sudarė savąją Lietuvos Valdžią, tai mūsų žmoneliai džiaugdamiesi laukė, kad dabar rekvizicijoms būsiąs galas. Niekas taip neįvargino Lietuvos gyventojų, kaip rekvizicijos. Turėdamas ūkininkas grūdų ar gyvulį, abejoja, kad tai yra jo

Žiūrėk, rodos, jau ūkininkas atidavė, kad jam buvo liepta, bet štai, kurią dieną atvažiavo žandarai, padarė kratą ir, kas tik jiems tinka, pasiėmė. Tai jie darė iki paskutinių dienų. Įvykus Vokietijoje revoliucijai ir pradėjus tvarkytis Lietuvos valdžiai, žmonės liko kiek drąsesni. Buvo atsitikimų, kuomet rekvizuotojai, nieko nepešę, grįždavo sausomis. Nemaža žmonės susirūpino jau rekvizuotais daiktais. Pasklido gandas, kad vokiečiams iš Lietuvos negalima nieko išvežti, kiekviename gi valsčiuje yra tūkstantis pūdų rekvizuotų grūdų, bulvių, kailių ir t. t. Tuo ūkininkai labai susirūpino, nes jau buvo atsitikimų, kad vokiečiai rekvizuotus grūdus parduodavo žydams. Parapiniams komitetams dar nesusitvarkius ir neturint savo milicijos, kai kurių kaimų ūkininkai, tarp savęs susitarę, ėmėsi patys saugoti grūdus, kad vokiečiai neišparduotų. Vienok girdėti, kad Antalieptėje gera dalis jau esanti parduoda. Kad tas turtas tarp žmonių pasklistų, tai ūkininkai nebijo, bet jie nebijo, bet jie nenori, kad juos paimtų į savo rankas žydai, nes jie moka nugabenti net Dinaburkan. Maisto gi ūkininkai neperdaug turi, yra tokių, kuriems savos duonos neužteks. Centneriui rugių mokėjo iki 100 rub., o Zarasuose net 130 rub.; dabar truputį atpigo, nes daugelyje vietų vokiečiai pardavė nemaža grūdų. Apskritai, vokiečiai stengiasi viską išparduoti. Parduoda arklius, ūkio mašinas, kartais net savo drabužių dalį. „Lengviau būsią tėviškėn keliauti“, sako jie patys. Parduoda pigiai, tik patys žmonės dažnai įkelia kainas. Pavyzdžiui, parduoda arklį už 300 markių, bet žmonės įvaro iki 1000, ko jis nė nevertas; nusipirkęs ir pats griaudena, kad brangiai užmokėjęs.

Nuo senovės Lietuvoje labai išsiplatinę naminės girnos, vokiečiai gi užėję griežtai užgynė namie malti. Mūsų apylinkės girnos atsidūrė Balčių dvare, kuriomis vokiečiai takus sau pasidarė. Dabar, rodos, nė vienos girnapusės nebeliko ir kaimų kamarose vėl girdėti girnų ūžimas. Malūnuose jau mala be jokių kortelių. Pikliuoja kviečius, rugius, žirnius visai taip, kaip prieš karą. Žmonės juokiasi vokiečiams: ką vyručiai, per trejus su viršum metus plėšėt mus nesigailėdami ir vis dėlto jūs ubagai, o pas mus kaip buvo taip ir yra; matot, kaip mes pikliuojam?

Kad kiek švelniau apsieitų, žmonės vokiečius pavaišina ir čia vokiečiai stebisi. Prikrečia torielių sviesto, sūrio, dešrų, kiaušinių. Jie stačiai nesuprantą, iš kur tai visa esą. Viena karvė, jie ima pieną, šeimyna ir dar sviestas, sūris. Stebuklinga esanti šalis Lietuva. Kai kurie pramokę lietuviškai turi apsirinkę sau mergeles ir mano čia pasilikti.

Labai blogą įspūdį daro vokiečių gaudymas jaunų vyrų į darbininkų batalionus. Dar šio mėnesio 10 dieną iš Antalieptės išvarė kelioliką jaunų vyrukų, kurių lig šiol nepaleido. Pirma jie reikalavo, kad jiems seniūnai duotų tokių vyrų, bet kuomet šie atsisakė, tai jie patys prisigaudė, kur sutiko: kelyje, bažnytkiemyje. Prie bažnyčių mylimoji gaudymo vieta buvo. Nusižengimų ir čia netrūkdavo. Dabar gi pradėjus važiuoti tėviškėn, ima tik pinigus, taip pat ir parduoda tik už pinigus. Vienoje vietoje buvo daug žibalo ir benzino. Vokietys, jeigu pinigais, ima nuo 3-5 rub. už svarą, o jeigu duosi sviesto svarą, jis pripils ir trejetą litrų ( apie 7 svarus). Išvažiuodamas pardavė viską už pinigus, benziną po 2 rubliu už litrą. Bet kuomet paskui jis pradėjo pardavinėti žibalą po 5 rub.litrą, tai du gudresniu ūkininku paklausė, kam šie pinigai, tau ar valdžiai. Na, jeigu tau, tai sveikas pardavinėk po 1 rublį litrą. Nė trupučio nesipriešindamas pardavė po rublį litrą.

Antalieptė. (nuot. https://www.miestai.net/)

Šaltinis: Antalieptės apylinkėje (1918, Gruodžio 3). Lietuvos aidas 147 (195), p. 2. [žiūrėta 2018-11-10] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=98929&seqNr=2