1918 m. gruodžio 26 d. | Pranciškus Žadeikis | Kalėdų šventės 1918 metais

Prie mokyklos durų plevėsavo puikiausia Lietuvos vėliava, vaikučiai pasipuošę tautiškomis spalvomis, pasakė daugybę tėvynės meile žavinčių eilių ir prakalbų. Vakarėlyje daug buvo raudonųjų.

Taip bekovodami su raudonaisiais, susilaukėme švenčių. Jos negalėjo būti linksmos, turint tokius „ananasus“ šalip savęs, bet visgi darėme, kas buvo galima. Pirmą dieną nuvažiavova abu su kunigu Ruibiu į Norvydžių kaimo jaunimo ratelį. Buvo darbštus ir gyvas susirinkimas, prisilaikant šitokios tvarkos: 1) ratelio reikalai, 2) dabartinis politikos momentas, 3) eglelė, 4) giesmės ir eilės, 5) žaislai. Taip besilinksminant, sužinojome, jog Paluknės geležinkelio stotyje vokiečiai nušovę ūkininką Skarą. Visas susirinkimas išreiškė savo didžiausį pasibjaurėjimą vokiečiais ir nutarė, susinešus su Paluknės jaunimo rateliu, ieškoti pagalbos ar Vilniuje, Lietuvos valstybės taryboje, ar Liepojuje, pas anglus. Grįžova namon puikiausių minčių kupini. Antą dieną abu mokytoju: K. Barkauskis ir J. Bertašius surengė puikiausį vaikų vakarėlį. Prie mokyklos durų plevėsavo puikiausia Lietuvos vėliava, vaikučiai pasipuošę tautiškomis spalvomis, pasakė daugybę tėvynės meile žavinčių eilių ir prakalbų. Vakarėlyje daug buvo raudonųjų. Gimnazijos mokytojas B. Jonynas paklausė manęs, ar mes tversime Baltąją gvardiją. Atsakiau: „Kam dabar betverti, jei turime raudonąją.“ Suprato mano pašiepimą ir pradėjo man įkalbinėti, jog Vilnius esąs jau bolševikų rankose, net Sedoje užviešpatavę komunistai. Ponas Jonynas norėjo tuomi man pasakyti: „Duokite mums pilną laisvę, mes nuo visų bėdų jus išgelbėsime.“

Šaltinis: Žadeikis, P. Didžiojo karo užrašai. Vilnius, 2013, p. 411.