• 1918-12-24
#Laikmečio spalvos#Lietuva

1918 m. gruodžio 24 d. | J. Tumas-Vaižgantas | Nerimo laiko Ramioji Naktis

Mėginkime gi, Lietuvos piliečiai, nors pavojaus valandai pabūti Broliais; nors gi tik žmonėmis geros valios, kurie jei dabar dar nesukalbami, tai tegu parodo, kad gali bent, nebe ilgai netrukus sukalbami. Šventosios Nakties, Kūčių ramybė tenuramintie mūsų širdis!

Vilnius neramus: bolševikai čia pat. Tai nušviečia visas ir be to nelinksmas vilniečių dienas, ypač laukiamąsias Kalėdų šventes. Nebūdavo kuo labai jau džiaugtis ir seniau; vis dėlto pigiau buvo galima apgaudinti: tai kokiuo valgymėliu, tai reginėliu. Dabar per tokį brangymetį ir tai nebesiduoda: geresnės pavilgos kaip ir nėra, teatras 22 d. buvo apytuštis; net nesimato, kas rengtųsi prie tradicinio „Dievo medelio“ – eglaitės. Gerai, kad dar gali penkias pliauskeles už pusę markės kurui nusipirkti. Gerai dar, kad ne speigas.

Vilnius neramus: bolševikai čia pat. Kas jie? Idėjos veikėjai ar tokie pat ramių žmonių,buržujų ir dar daugiau – toli gražu ne buržujų, skaudikai, kokių buvo pilna Lietuva vokiečių okupacijos laiko. Buvo trumpas laikotarpis, kaip Vilnius, nujau nujau, bene tik į „idėjos“ pusę sviro. Tik tai neilgai patvėrė: baisios depešos nuo Įgaunių sienos, kaip ten raudonieji užpuolikai pasielgia su tariamaisiais visuomenės veikėjais, atstumė atgal nuo bolševikų ir tuos, kurie svyravo.

Vilnius neramus: bolševikai čia pat.Kaip gi tos vietos gyventojams elgtis? Lietuvos valdžia savo kariuomenės nei amunicijos neturi. O kad ir turėtų, netesėtų, jei tai tikra, kad nuo Maskvos griaunas gerai ginkluota ir per ištisus metus lavinta „vakarų divizija“, gi nuo Petrapilio tik tik sudaromasis raudonasis „Lietuvių pulkas“. Vakarų divizijon esą sudaryti lenkų komunistai. Tai kaipgi Stvertis ginklo? Kokio? Šautuvėlį susitverti netaip jau sunku, pasišnibždėjus su vokiečiais. Ir stveriamąsi. Tik iš to daugiau gali būti bloga, kaip gera. Gerai ginklas reguliarės armijos rankose; žalingas jis, kada kiekvienas jį nusitvėręs – kapralas, pats sau vadas ir kareivis, pats sau taktikas ir strategas.

Vilnius neramus: bolševikai čia pat. Jie jau paleido gandus ir sąrašus, kas už akių jau pasmerktas; pirmon galvon Lietuvos valdžios atstovai, kam jie, kaip mokėjo, mėgino „išsivolioti“ iš to politikos liūno, į kurį įklampino ją dviveidė ir nepastovi paskutiniais laikais vokiečių politika. Pasmerktųjų arba nėra namie: jie išvažiavę ypatingomis misijomis į tolimas valstybes; kas tebėra, svyruoja, kas gi daryti? Esi beginklis. Paliksi, pigiai galvą paguldysi; pasišalinsi, nepadoru ir netaktinga: tavo nebuvimą sargyboje kas tik norės, savaip pavartos.

Vilnius neramus: bolševikai čia pat. Kas gi daryti tiems, kurie ne valdžia, ne visuomenės veikėjai, tik paprasti – luomų žmonės? Ar ir jie pasmerkti? Jei pasmerkti, tai už ką? Ką apskritai bolševikai galabija? Ar gana to, kad tu – ne bolševikas? Ar gana, kad tu miestelėnas pramoninkas, bajoras, kunigas, kareivis? Smulkiadūšiai visų šių rūšių skubinas pakeisti frontą, pasiskelbti su visokiais nebūtais tam kartui kraštutinumais. Daugiausiai visoki verteivos: jie turi rodomąją pusę, tai tiems, kuriuos mena nugalėtojus būsiant; antrą-slepiamąją pusę, tai visuomenei, kuria ir šiuo nerimo laiko per šalutines duris moka čiulpti.

Vilnius nerimsta: bolševikai čia pat. Visuomenė krato savo sąžinę, tą paprastąją sąžinę, kurią liuoba išvers tik bažnyčioje vieno Dievo akyvaizdoje. Ir tą, kuri vadinas politikos ekonomijos sąžine arba luomų santykių sąžine. Ir žeminas kaltina, ne save, tik tvarką, kuri ramiu būdu nepadarė to, ko tokiuo neramiu būdu dabar reikalaujama: išlyginimo žemės valdymo, pelnų suėmimo, asmeninių apsėjimų. Mato, kad daug ko buvo galima padaryti be jokių revoliucijų, reikėjo tik pasitenkinti mažesniu, ir būtumei gerą dalį sulaikęs; nesitenkinus mažesniu, dabar gali viską prarasti.

Vilnius nerimsta: bolševikai čia pat. Kas jie? Atgimę penktojo amžiaus gunai, gotai, vizigotai, vandalai? Kokia nauja „Dievo rykštė“ senajai kapitalistinei Airopos kultūrai išplakti visus juos veda? Ar tik senojo patricijų Rymo sukilę plebėjai, kurie temoka apmaudą griežti, griauti ir mušti, tik nemoka savo būties pagerinti? O jei moka gerinti, tai ką tai reiškia neturčių diktatūra? Ar gi sumanymas savo vienų buitį pagerinti visų kitų lėšomis? Ar valstybė tada ilgam išlaikys savo pusiausvyrą, į vieną kraštą krypstant sunkumo centrui?

Vilnius nerimsta: bolševikai čia pat. Kaip čia dabar beišlaikius visuomenės bent sulyginti ramus ir tvarkus reformų darbas teisių keliu? Sako, reikia vieniems savo krūtinėmis atsistoti prieš svetimą minią: lenkams, lietuviams, gudams: ginti nelaimingą per trissyk nuniokotą šalį, kad nebeniokotų bent ketvirtą kartą. Tik lietuvių maža, gudų maža, kurie turėtų ir tesėtų kareivių žygius žygiuoti. Vieni lenkai apjuda, savo legionus kaišioja – dedas galingais. O kas juos žinot. Jei negalingi, tai veltui žus, tik įerzinę užpuolikus, kurie paskui apmaudą grieš ant visų nedalyvavusių. Jei ištikrųjų galingi, tai Lietuvai vis tęsia: lenkai nuniokos Lietuvą ne menkiau už bolševikus. Ir jos nepriklausomybei lygiai taip, lygiai taip, sudiev! Lenkai, kaip ir bolševikai, Laikinosios Lietuvių valdžios nepripažindami, paslapčiomis turi savo „valdžias“ susitaisę ir save pripažinti neprašys, neįkalbinės, kaip Laikinoji Valdžia kad darė, tik pareikalaus. Gaili žento, gaili varškės.

Vilnius neramus: bolševikai čia pat. Visi jų nenori ar bent dedas nenorį, pradedant nuo dešiniojo krašto ir ligi pat kairiojo, ko tik, ko tik […] paties Eidukevičiaus, Domaševičiaus ir Markauskio. Kuo ne visi visą laiką pravertėm begriaudami Lietuvos valstybės Tarybą, dabar griebiasi vieno žmogaus diktatūros: vieni „legaliu“ keliu, Tarybos įgaliojimu, kad neištirtų bent tai, kas ju padaryta naujai atstatomos valstybės pamate; kiti keliu priešingųjų Tarybai žmonių. Ir čia patys pabaigs suėsti.

Vilnius neramus: bolševikai čia pat. Netikras rytojus. Šimtų šimtai svyravimų. Yra ko nuliūsti; gi pasikliauti kuo tikru, nebėra; nebent vienu Gimusiuoju Dievo pasiuntiniu, kurs meilės ir ramybės atnešė žmonėms geros valios. Mėginkime gi, Lietuvos piliečiai, nors pavojaus valandai pabūti Broliais; nors gi tik žmonėmis geros valios, kurie jei dabar dar nesukalbami, tai tegu parodo, kad gali bent, nebe ilgai netrukus sukalbami.

Šventosios Nakties, Kūčių ramybė tenuramintie mūsų širdis!

J. Tumas

Šaltinis: Tumas-Vaižgantas, J (1918, Gruodžio 24). Nerimo laiko Ramioji naktis. Lietuvos aidas 164 (212), p. 2. [žiūrėta 2018-12-05] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66524&seqNr=2

4+