1918 m. gruodžio 21 d. | Juozas Tumas -Vaižgantas | Bene per daug „raudonumo“?

Ką gi Lietuvoje revoliucija beturi veikti? Versti jau čia nei buvo, nei bėra ko. Jokių „carų“ čia nėra: šiokia tokia valdžia pati dedasi „laikina“; kapitalistų fabrikų nėra.

Revoliucijų darytojai perdeda „raudonumo“. Tiek jau to, kad kur reikia ir kur nereikia pavartoja raudonąsias vėliavas, turinčias reikšti „darbininkų kraują“; tiek jau to, kad šalia raudonųjų  vėliavų nėra vietos trispalvėms ar dvispalvėms tautų vėliavoms; kad išjuokiama ne tik jų pavartojimas ir jos pačios. Aršiau, kad revoliucijų metu — viskas raudona: raudona valdžia, raudona gvardija, raudonas Petras I, raudoni laikraščiai ir visų tų raudonumo prasmė piliečiams nebeaišku, ką bereiškia. Jei revoliucijos vėliavų raudonumas reiškia – darbininkų kraują, tai valdžios, kariuomenės raudonumą, piliečių nuomone, padarąs jų, piliečių, kraujas, kurio revoliucionieriai daug labiau negaili, neg buržujai darbininkų kraujo. Buržujai daugiau prakaito darbininkams ištekiną, neg kraujo; gi revoliucionieriai – daugiau tikro gyvo kraujo ligi pasibaigiant gyvybei atimą iš buržujų, kuriuo vardan pravardžiuojama be išimties visi ne revoliucionieriai, dėstis, ne – darbininkai.

Ar visi revoliucionieriai – darbininkai; ir jei darbininkai, tai ar fabrikų rūšies, nesiginsime: revoliucijos neišmano paprastosios filosofinės logiko: jie turinti savo ypatingą „revoliucijos logiką“, kurios ir vienatinis dėsnis – ne protavimas, tik veikimas ir nugalėjimas pajėga. Tinka ar netinka su tuo prisieina sutikti. Man netinka tiktai nereikalingas bailinimas piliečių anuo perdėtu raudonumu, atseit, kruvinumu. Ar visur įvyksta tikrasis kruvinasis teroras, dėstis, „demokratingosios“ skerdynės demokratingųjų piliečių ar neįvyksta – visur vienodai žmonės suterorizuojami, visai be reikalo įbailinami. Baimė atima protą, pastumia žmones nešlovingai ir užgalingai sau pačiam ir kitiems nusilenkti, užginti savo nuomonės, nedrįsti šlovingai stačiai ją išreikšti.

Kieno visa tai naudai? Jei revoliucija yra reformos, svieto išvertimas, kaip kokių kalinių, tai jos reikia padaryti ne iš bailės, kad tave papjaus, jei to nepadarysi. Ką iš bailės padaręs, paskui gali to nebeprisipažinti, nes bailė buvo panaikinusi gerą tavo valią. Net ir moterystės kontraktas nesiskaito tikru, jei padarytas iš bailės, per prievartą. Taigi paties revoliucijos momento veiksniai yra nepastovūs ir paskui, nurimus, taisyti. Tai vadinasi reakcija grįžimų atgal ir naikinimų to, kas buvo karštaėdžių padaryta. Gi reakcijos visai nebūtų, bent toje prasmėje, kaip dabar, jei revoliucionieriai neperdėtų, sakau, to raudonumo.

Ypač to nereikia Lietuvoje. Ypač jis nepateisinamas šiame ramiame krašte, kurį revoliucija beužgrebia, taip sakant, atkiša ranką, kuri apšviečia it tolimojo gaisro pašvaistė. Žiauru ten, kur reikia per nevalią padegti, revoliucijos darbas pradėti. Bet kai jau įsiliepsnoja visai be tikslo, esti mažų šakaliokų kaišiojimas. Gaisro tai nepadidina, tik bereikalingos žalos pridaro ir patys kaišiotojai nagus nudega.

Ką gi Lietuvoje revoliucija beturi veikti? Versti jau čia nei buvo, nei bėra ko. Jokių „carų“ čia nėra: šiokia tokia valdžia pati dedasi „laikina“; kapitalistų fabrikų nėra. Bėra padaryti socialinės reformos, kurios, nežiūrint jokių radikalumų, raudonumo, nėra reikalingos; priešingai, rimties ir tvarkos, jei norima, kad atmainos būtų pastovios ir nesukeltų ūmių ir žiaurių reakcijų. Visai tad nereikalingos ir net komiškos jauniklių minios, dirbamos per demonstracijas; jos reiškia: nu, o dabar tik pasitarė – aš tau duosiu! Tai revoliucijos „pseudoklasicizmas“, reikalavęs būdo vienodumo visuose, net visai nekaltuose veiksmuose.

J. Tumas.


Šaltinis: Tumas-Vaižgantas, J (1918, Gruodžio 21). Bene per daug „raudonumo“? Lietuvos aidas 162 (210), p. 2. [žiūrėta 2018-11-15] Prieiga internete: http://www.epaveldas.lt/recordImageSmall/LNB/C1B0003846283?exId=66526&seqNr=2

2+