1918 m. gruodžio 2 d. | Pranciškus Žadeikis | Rinkimai Sedoje

Kažkas pastatė kandidatūrą inžinieriaus Girdvainio iš Tirkšlių. Šis atvirai pasisakė esąs demokratas krikščioniškųjų pažiūrų. Pasigirdo skaudūs švilpimai ir šauksmai: „Šalin, pašol!“

Visa tų rinkimų eiga buvo labai įdomi: vokiečiai norėjo jiems priduoti iškilmingumo, jie išpuošė tą kambarį, kuriame rinkimai turėjo įvykti, sustatė kėdes eilėmis, prezidiumui patiesė gražų stalą. Jie visi apsivilko gražiausiais išeiginiais rūbais, jei kurs buvo kare gavęs kokį kryžių, tai neužmiršo ir jo prisikabinti. Apskrities viršininkas Mossneris turėjo užimti prezidiume garbės vietą, referentu panorėjo būti daktaras Kaunackis, sekretoriumi – Brenneisenas, mokąs lietuviškai. Dešimtoje valandoje privalo jau pradėti rinktis atstovai vokiečiai, kiek jų buvo Sedoj, sueina į rinkimų salę ir šnekučiuodami pradeda laukti. Ateina vienuolikta valanda, atstovų nėra, jau pusė dvyliktos, jau ir dvylikta valanda, jų kaip nėra, taip nėra. Vokiečiai pradeda nekantrauti, žemesnieji kareiviai praneša, jog jie šįryt matę Sedoj nemaža atstovų. Ponas Mossneris sumano ką nors pasiųsti, kad pasižvalgytų ir net kad pakviestų. Ir štai išeina keletas žmonių jų ieškoti. Bet koksai buvo visų nusiminimas, kuomet pasiuntiniai pranešė, jog rinkimai jau seniai einą vienoj smuklėje! Vokiečiai nuleido noses, jie manė, kad lietuviai su jais nebnori turėti nieko bendro – jie nežinojo, jog tai mūsų kairiųjų tokia taktika yra.

Pačiuose rinkimuose dauguma buvo raudonųjų arba šiaip visokio plauko kairiųjų, nes rinkimai ir kitose parapijose atlikti panašiai, kaip Mosėdyj arba Ylakiuose. Prezidiumas  susistatė iš  vienų socialistų, todėl ir žmonių protestai prieš neteisėtus rinkimus Ylakiuose, Kalvarijoj ir kitur liko atmesti. Liko nutarta, jog kiekvienas statomasis kandidatas privalo išeiti aikštėn ir pasakyti savo credo. Renkamasai į pirmininkus Bružas pasisakė esąs socialistas liaudininkas kairesnėsės rūšies. Prie tų jo žodžių pridūrė Romanauskis: „Trisdešimts metų kariavo su kunigais ir skleidė šviesą nausėdiškių tarpe!“ Pasipylė plojimai ir šauksmai: „Bravo“! Tokių pat plojimų ir šauksmų susilaukė kiekvienas, kurs tik pasisakė esą socialistas. Kažkas pastatė kandidatūrą inžinieriaus Girdvainio iš Tirkšlių. Šis atvirai pasisakė esąs demokratas krikščioniškųjų pažiūrų. Pasigirdo skaudūs švilpimai ir šauksmai: „Šalin, pašol!“ ir t.t. Kuomet švilpimą atsikartojo dar vienam antram tokių pažiūrų atstovui, krikščionys demokratai apleido rinkimus. Kažkas išstatė ir Jono Mockevičės kandidatūrą – visa salė žvairiai žiūrėjo, kas čia per vienas, bet kažkam užtikrinus, kad „geras žmogus“, kandidatūra liko priimta. Bet užtat Damulio padėtis buvo liūdniausia: Skuode ant vieno jo vardo drebėjo visi piliečiai, Sedoj gi jis sėdėjo užsikniausęs visų užpakalyj. Pasirodo, jog Sedoj jis buvęs uriadniku. Dabar sediškiai pareiškė: „Damulio nereikia“. Neišmanėliai nemokėjo įvertinti prakilnios sielos!

Liko išrinkti aštuoni socialistai ir keturi neaiškūs. Mat niekas nebesiskaitė su vokiečių nurodytuoju skaičiumi.

Išrinktoji Sedos apskrities valdyba visgi kai kurį laiką veikė, net ir vokiečiai ją pripažino ir išdavė jai keletą šautuvų. Iš skuodiškių liko išrinkti: mokytojas B. Jonynas, žydas M. Judelmannas ir Jonas Mockevičė.

Seda, XX a. pr. nuotrauka

Šaltinis: Žadeikis, P. Didžiojo karo užrašai. Vilnius, 2013, p. 404-405.